Šąlančios kojos ir truputis laiko
ginti per pievas šį kūną.
Mindyti dobilus, jeigu be saiko
šaukia: sustok! šitaip būna...

Niekas nedrįsta už rankos pagauti
gundyti žemišku rojum šalnoj.
Tinginčios gelbėti akys tik laukia
tiki, jog grįši šiąnakt, gal rytoj.

Gulsies sustingęs į žemę vienplaukę
sniegas ją metė - baigės žiema.
Tavo balsai tylomis šaltį traukia
Dievas užmigęs - balta valanda.