Atatupstas žingsnis ir ilgas kritimas į sapno minkštumą:
prisėdu ant lovos, kur paklodės –
sudrėkę žemėlapiai nuo vėjo atpleišėjusiais pakraščiais.

Seku Tavo kelionę, tarsi lūpomis lėtai rankiočiau
ant žemės pabirusius spalvotus karoliukus,
rankomis stipriai remdamasi į grindis –
kaip tame paveiksle, prisimeni? –
kur moteris išpuoselėtomis rankomis
stūmėsi žeme į priekį ant lentos,
o nuo juosmens nieko nebuvo, prisimeni?
Tada mėgau piešti žmones – kai kurie jų tapo manim.

Žvilgsniu glostau žiedlapio švelnumo nugarą,
išsitiesusią virš mano paryčių
kažkur tik per žingsnį, per žingsnį---
Sapne imi mano ranką: „Laikykis!“
Tik tada atsistoju, mes brendame purvinu vandeniu:
Tu pirma, nepaliauji šypsotis, tik taip man drąsiau.

Nubudimas ištinka visą laiką ten pat –
ant žemėlapio pakraščio,
kur iš vėjo krypties buriu, kad sugrįžtum.