Išprotėjęs šis raštas į tave nusileidžia
pro akiduobių kraštą spalvotą.
Užsimerkia vokai, sotų žodį išmeldę,
su tyla šaukia: Dievą ar duos kas?

Vaivorykštė balsų mane per daug baugina,
laužydama penklinėm švarius lapus.
Šlapias blakstienas juokiasi garsai nuskynę,
skruostuose jas pina – gal greičiau išdžius?

Suardo dailiai išpintus minčių virbus –
kalėjimą maldų tau visad tokį jaukų,
bet vos akis užmerksi, jis sugrius –
išmokyti tylėt balsai tik aidu galvoje bekaukia.