Keistai pakibau žemyn galva ir mane už kojų laikė tik klampus miegas. Išdykėlis sapnas, tarsi besišaipantis juokdarys,  lankstė į veidą artėjantį žemės erdvėlapį, virstantį gyva ir marga peizažo mozaika. Kažkoks  ekstremalus siurrealistinis vaizdelis...
Pramerkęs akis  išgirdau ritmingą minučių tipenimą. Likęs su nutrūkusiu sapnu lango keturkampėje pastebiu juodame rašale mirkstančią mėnulio nuograužą. Mėnuo ir šią naktį nepajuosta. Žvaigždžių tinklainė vis dar išliks ilgai nepaliesta, jaučiu, iki pat ryto aušros. Tik ištiestos rankos akimirksniu  išsitepa bekvapiuose suodyse, kuriuose slepiasi iškeliaujantys paukščiai. Kažkur medžioja naktiniai, kurių grėsmingi snapai lyg aštrūs nublizginti durklai blykčioja, atspindėdami menkoje švieselėje.
Gal tik keli neregimi žiūrovai stebi šį begarsį spektaklį. Tarp stebinčiųjų buvau ir aš, prisiminęs išskydusio sapno istoriją.