Parašiau tris eilėraščius. Brolis iškeikė visą „šventą trejybę“. Galbūt todėl ranka nepakilo rašyti dar vieną. Nuėjau miegoti.
Ryte pakilau su viltimi. Iki „Vilties Galo“... Matot, tokiu skambiu pavadinimu mūsų šeimoje įprasta vadinti pirmąjį atsikvošėjimo iš sapno lygmenį. Sulindau į kelnes, panirau į kepurę ir už kokių penkių minučių jau buvau kieme. Na gerai, už pusvalandžio, jei dar nesat visai pasirengę laiko skaičiuoti pagal mūsiškas taisykles.
Lauke smogo dar nebuvo. Gyvenu kaime. Užtat buvo kietakaktis šaltukas – kažkur minus dvidešimt du, minus trisdešimt penki. Ir nebėra jau jokio skirtumo, skaičiuosi tu mano šeimos stiliumi ar savu įpročiu. Vis tiek šalta taip, kad net vilnonės kojinės viena po kita raitojas.
Taigi lauke buvo tas kietakaktis šaltukas. Buvo jame ir dar kai kas. Minkštakūnis kaimynas Zigmas! Rūkė, pritūpęs ant smėlio dėžės krašto. Staliaus darbų subjaurotais pirštais. Visas minkštut minkštutėlis. Nuo žmonos. Nuo žmonos „ko-čė-lo“, kaip kad iškošdavo pati nedaugiadantė Zigmanto burna. Na, ir dar nuo kitų visų šalutinių mažareikšmių faktorių. Tokių kaip degtinė, alkoholis, svaigalai, pilstukas ir net „vynas“, kai jau visai nebelieka ką gerti.
– Sveikas, Zigmai, – tariau. Ir tas man linktelėjo. Kadaise norėdavo linktelt didžiavyriškai. Dabar jau tiesiog linkteldavo. Gerai nors tiek, tiesą sakant.
Pračiuožiau leduku, iki stiklo grakštumo vaikų užpakalių nušveisto, ir patraukiau tolyn, į mišką. Ne, kartis nežadėjau – ir man visai DZIN, kad apsakymas jau artėja prie pabaigos.
Tiesiog norėjau jums pasakyti, kad kai kurioms galvoms būna sunku. Rašančioms eilėraščius. Ar jų net neskaitančioms. Tik vienų sunkių galvų burnos geria. Kitų – ne.