...Margarita sutiko būti prievartaujama kareivųu. Nežinau, dėl kokių priežasčių ji tai darė, bet ji tai darė savo valia. Savo laisva valia. Galėjau tik spėlioti, dėl ko. Jausti. Iš veido, kuris buvo pilnas moteriškos kančios ir aukojimosi, spėju, kad ji tai daro vardan kažkokio labai svarbaus Tikslo. Lyg nuo to kažkam padarys labai gera... lyg pralošusi lažybas ir garbingai tęsianti žodį...
Ceremonija prasidėjo pavakare. Pirmiausia pasirodė karininkai ant arklių. Žalio milo šineliais. Tos pačios spalvos kepurėmis. Paskui atėjo būrys eilinių kareivių, kurie turės prievartauti Margaritą. Visi tokie pasitempę, jauni, žvalūs... Rodos, eina į svarbią užduotį: pavyzdžiui, Tėvynės vaduoti. Atėjo ir laisvų kareivėlių. Tiesiog kaip į šventę žmonės eina, į atlaidus kaimiečiai ar atvykusio į savivaldybę deputato pažiūrėti miestiečiai.
Margarita gulėjo ant paaukštinimo, sukalto, berods, tam reikalui. Paaukštinimas turėjo ir stogelį, ir retų žabų sienas. Virš to pjedestalo, kur ji gulėjo, tvyrojo prieblanda. Žiopliams tai nebuvo pats geriausias sprendimas. Jie daugiau galėjo girdėti...o matyti – tik siluetus.
Aš priklaupęs stovėjau šalia pjedestalo ir laikiau rankoj jos ranką. Ji buvo prakaituota ir retsykiais nervingai trūkčiojo. Man buvo baisu. Aš norėjau sušukti:
- Ką jūs darot! Taip negalima!
Bet balsas garsu neišsiveržė. Norai ir liko norais. Ar tai iš baimės, ar tai iš pagarbos Margaritos apsisprendimui. Ar tai tiesiog neturėjimui jėgų pasipriešinti tam, kas turi įvykti. Ir, kai tas buvimas šalia tapo nebepakeliamas, aš atsistojau ir nuėjau nuo pjedestalo, palikdamas ir tuo pačiu pasmerkdamas Margaritą kančiai ir išniekinimui. Jaučiausi bejėgis ir silpnas.
...O ji liko gulėti, laukdama ateinant pirmojo kareivio... STIPRI. NENUGALIMA. IŠDIDI. Mano mylima Margarita.