Geltonos akys ugniai lenkias
kaip ūkanos paklydusių žvaigždžių.
Kaip žaibas, kuris kadaise trankės
po minią paklaikusiu žvilgsniu.

O pilkos kaip siena akmeninė,
kaip mūras alsuojantis šalčiu.
Jausmai, be prošvaiščių sudilę,
savam kely lyg nukerta kirviu.

Juodom akim naktis grūmoja
kaip tamsoje riaumojantis žvėris.
Ramybe ir tyla šiltai myluoja,
kaip keršto angelas sutryps viltis.

Tos akys kaip tylos bedugnė,
kaip atversta visiems knyga.
Jos įpučia karščiausią ugnį
ir atgaivina rytmečio aušra.

Jos sprendžia, kam gyvent ar mirti,
kam verkti, džiūgauti linksmai.
Tos akys priverčia pamilti,
nekęsti, kentėti amžinai.