Žiemos vakaras

Santrauka:
... Liūdnas pasakojimas, gal šiek tiek tikras, gal šiek tiek išgalvotas... Veiksmas vyksta senesniais laikais, kuomet dar būdavo priverstinis darbas...
Tylus žiemos vakaras. Už lango pamažu krenta snaigės. Kambaryje taip gera ir šilta, nors lauke šalta... Šaltukas languose išpaišė įvairius ornamentus, gėles, gyvūnus. Židinyje pamažu rusena liepsnelė, karts nuo karto iš ugnies iškrinta maža kibirkštėlė, kuri tuoj pat prigęsta. Ant stalo dega trys žvakės, nuo jų varvantis vaškas kuria įvairius raštus. Garuoja ką tik išvirta arbata, ant stalelio stovi keturios lėkštelės, sausainių pilnas dubuo ir sena knyga.
    Arbata pamažu vėsta, o jos niekas negeria, lėkštelės pasidengia dulkėmis, nes iš jų niekas nevalgo, sausainiai sudžiūsta, nes jų taip niekas ir neparagavo. Knygos puslapiai atrodo tokie apsunkę nuo nepakeliamos metų naštos, juk jau kurį laiką jų niekas nelietė. Židinyje degusi ugnis užgeso, pelenai jau spėjo atvėsti, o nuo žvakių varvėjęs vaškas sustingo ant žvakidės kraštų, užgeso paskutinė žvakelė.
    Atsiveria kambario durys, pro jas lėtu žingsiu įeina mažas berniukas, nešinas malkų ryšuliu. Jis priklaupia prie židinio, įmeta kelias malkas į jį, o likusias padeda į šalia esančią pintinę. Tada berniukas išsitraukia degtukų dėžutę, ją atidaro, o ten vienas vienintelis degtukas. Jis atsargiai uždega degtuką, tuomet saugodamas liepsnelę delniuku stengias uždegti židinį. Uždegęs ugnį jis lėtai atsisėda ant suolelio, nusiauna batus ir pastato juos į kampą prie durų. Berniukas atsigula į krėslą, užsikloja lininiu audeklu ir užsnūsta.
    Vaikas pabunda nuo didžiulio triukšmo, vėjas atidarė duris. Mažylis greitai pribėga prie durų, sukaupęs visas savo jėgas, jas uždaro, ir priremia šluotos kotu. Vėjas užgesino ugnį, o berniukui nebeliko degtukų. Jis paima iš kampo batus, atsisėda ant suolelio. Pamažu apsiauna vieną, po to kitą batą. Apsigaubia ta pačia linine antklode ir išeina laukan.
     Jau tamsu, danguje žėri žvaigždės, skaisčiai šviečia mėnulis. O eiti taip sunku, vėjas taip stipriai pučia ir taip gaudžiai ūžia, kad, rodos, tuos išvers iš kojų. Bet berniukas eina, jis klampoja per pusnis, kartkartėliais pargriuva, tačiau vėl stojasi ir eina. Stiprus vėjas nuneša antklodę, ji įsivelia tarp medžių šakų. Berniukas tamsoje jos nemato, todėl nusprendžia eiti toliau. Jis žengia žingsnį po žingsnio, kol priešais save pamato mažą namelį. Namelis ne ką didesnis už jo paties. Vaikas prieina prie durų, į jas silpnai pabarbena. Niekas neatidaro. Labai sušalęs berniukas stipriai pabeldžia į duris. Jos pamažu atsiveria. Už durų stovi sena bobulytė. Ji nieko nesakiusi apkabina vaikutį stovintį už namų slenksčio ir jie abu pravirksta. Tuomet senutė uždaro duris ir pradeda kalbėti:
    –Tomuk, kodėl gi tu per tokią didžiulę audrą vaikštai lauke?
    –Senele, man reikia degtukų. Jeigu gali paskolink ir aš eisiu namo.– Liūdnai pasakoTomukas ir vėl pravirksta.
    Senelė pasodina vaiką ant lovos, apkloja jį storu apklotu, išverda karštos arbatos, pavaišina šviežiai iškeptais sausainiais. Berniukas pavalgo, sušyla ir netyčia užsnūsta.
    Išaušo rytas. Tomukas atsikelia gan anksti, prieina prie miegančios senelės, ją pabučiuoja, pasiima kelis sausainius ir išeina namo. Audra jau nurimusi, tačiau sniego berniukui iki kelių. Jis klampoja per pusnynus, kramsnoja senelės iškeptus sausainius ir galvoja, kaip gera grįžti namo. Beeidamas jis pamato savo antklodę, įstrigusią tarp medžio šakų. Vakar tas medis buvo toks aukštas, o šiandien jo šakos atrodo visai čia pat. Berniukas pribėga prie medžio, tačiau aplink jį tokia didžiulė pusnis, kad vaikas įsminga sniege iki pat juosmens. Jis išsikapsto, pamažu eina per pašalusį, girgždantį sniegą ir paėmęs savo apklotėlį šoka žemyn. Tomukas atsistoja ir bėga namų link.
    Pargrįžęs namo jis pasidžiauna mamos austą lininį audeklą ir užsidėjęs savo gražiausią kepurę vėl išeina pro duris. Dabar jis traukia į turgų.
    Turguje berniuką sutinka piktas vyriškis, kuris nepatenkintas, kad Tomukas vėluoja, pradeda burnotis. Berniukas nuleidęs akeles klausosi. Tada vyras parodo pirštu į prekystalį, už kurio sėdi pikta moteriškė. Tomukas prieina prie moteriškės, atsiprašo, kad vėluoja, ir paėmęs duonos pilną pintinę išeina turgaus gatvelėmis. Jis garsiai šaukia:
     – Pati šviežiausia duona, pirkite, prašau.
   Prie jo prieina ,rodos, turtingas vyras. Jis paima duonos kepaliuką, pauosto ir sako:
     – Vaike, duok man visą šią pintinę. Štai tau už duonelę, o čia, kad nusipirktum sau ką nors.– ir paduoda vyras vaikui pinigų.
   Tomukas visą duoną pardavė vienam žmogui, o turėjo prekiauti visą dieną. Jis tuoj pat nuskuba pas kepėją, atiduoda jam pinigus ir patenkintas eina gatve. Berniukas dabar pats apžiūrinėja prekystalius, uosto gardžiausius pyragus, derasi dėl kainos. Bet vaikas neperka saldumynų, nei žaislų. Jis pinigėlius stipriai laiko savo delniuke, nenorėdamas jų pamesti, stengdamasis pataupyti, kuomet bus sunku.
    Pasižvalgęs po turgų Tomas nubėga į mišką, pas eigulį. Šis jam sukrauna pintinę malkų, į tuščią degtukų dėžutę įdeda vieną mažytį degtuką ir pasiunčia truputį padirbėti. Tomukas turi pašerti girininko gyvulius, pasemti iš šulinio vandens ir prižiūrėti židinyje ugnį, kol namo šeimininkas kerta medžius.
    Grįžus girininkui, berniukas pasiima malkų pintinę, degtukų dėžutę su vienu degtuku ir patraukia namų link. Jis klampoja per pusnynus sunkiai ant pečių tempdamas malkas. Berniukas užkliūva už medžio šaknų, kurių po sniegu nesimatė, plumpt ir pargriūva. Išbyra visos jo malkos. Tomas jas vėl surenka atgal į pintinę, nusivalo sniegą ir toliau eina namo. Ir štai priešais jį mažas nameliukas. Berniukas atsidaro duris, numeta malkas ant tako, pats nusivelka megztuką, nusiauna batus ir pastato juos į kampą. Paima kelias malkas, įmeta į židinį ir atsargiai, savo liaunais pirštukais, užkuria ugnelę. Vaikas pasiima kibirą, išbėga laukan ir pasisemia vandens. Sugrįžęs vidun jis pribėga prie rusenančios liepsnos, pasišildo rankeles, įmeta dar kelis pagaliukus ir supylęs vandenį į puodą pastato jį virš ugnies. Berniukas atsidaro spintelės dureles, išsitraukia močiutės augintas bulves, morkas, svogūnus ir pipirus. Pagriebęs mažą peiliuką jis atsargiai pradeda smulkinti daržoves. Tačiau netyčia peilis įpjauna jam į pirštelį. Tomukas neverkia, jis paima marlės gabalėlį, apsuka aplink pirštuką ir toliau sau ruošia vakarienę.
     Sriubai išvirus Tomas pačiumpa dubenėlį, įsipila jos kelis šaukštus ir atsisėdęs prie stalo pradeda valgyti. Nors jis išalkęs, bet valgo labai lėtai, vis žvilgčiodamas pro langą už kurio šoka snaigės. Jam snaigės atrodo tokios laimingos, tokios nepakartojamos ir gražios. Žavėdamasis snaigėmis berniukas išvalgo vieną dubenėlį sriubos. Likusią puode sriubą jis supila į stiklainį, jį suvynioja į nosinaitę ir išeina laukan.
     Saulė jau ties horizontu, ji visą dangų nutvieskia skaisčiai raudona spalva. Berniukas pamatęs saulę taip žemai, žemai, kad, rodos, ištiesęs ranką ją pirštu paliesi, taip gėrisi vaizdu, kad užmiršta visas savo problemas, tik galvoja, kaip gera būti saule. O saulė vietoje nestovi, ji vis smenga ir smenga žemyn. Tada berniukas bėgte nubėga pas senelę į namus, kartu su ja suvalgo likusią sriubą ir taip pat greitai sugrįžta namo. Prie namų durų jis sustoja ir gėrisi vakaro žara. Saulės jau nebesimato, tačiau dangus vis dar raudonas. Berniukas taip stovi ir žvelgia į tokį giedrą dangų, virš jo galvos plaukiojančius kelis debesėlius, ant jo veido nukritusias kelias snaiges. Danguje įsižiebia viena, po to kita žvaigždelė, dar po kelių minučių dangus spindi nuo įvairaus dydžio spindinčių švieselių. Tomas danguje ieško žvaigždynų, nardo akimis tarp debesų ir skaičiuoja ant jo veido tirpstančias snaiges.
      Visai sutemus berniukas pareina vidun. Pakuria židinį, nusiauna batukus ir atsisėda prie stalo. Atsisėdęs atverčia seną knygą, nuo kurios į orą pakyla dulkių debesis, kuris tuoj pat išsisklaido. Nuo knygos sklinda kvapas, kuris berniukui primena lopšį, kuriame jis gulėdavo ir klausydavo mamos lopšinių. Bet lopšio nebėra, nebėra ir lopšinių, skambančių iš mamos lūpų, nebėra ir mamos... Berniukas knygoje skaito pieštuku išrašytus žodžius, rankele braukia nuo savo skruosto riedančias ašarėles. Knygoje parašyta istorija, bet Tomukui visai nesvarbu apie ką ji. Jis tik piršteliu vedžioja raideles, kurios susilieję į vieną žodelį... „sūnau“. Tomuko niekas nevadino sūnumi nuo tų laikų, kai jo tėveliai išvyko. Jie išvyko tik tam, kad berniukas galėtų džiaugtis savo gyvenimu, kad galėtų likti čia – savo namuose.
     Paslinkęs pirštelį žemiau jis perskaito žodžius –„mama ir tėtis“. Jis stengiasi neverkti, tačiau net pats nepastebi, kaip ant senų knygos puslapių viena po kitos, kaip lauke snaigės ant jo veido, krenta ašarėlės. Jis užverčia knygą, užpučia dar sudegti nespėjusią žvakelę ir atsigula į savo lovelę. Užsikloja antklode, ramiai užmerkia akeles ir tyliai sušnibžda „Labanakt, mama. Labanakt, tėti.“.
_saulute_

2007-02-22 19:17:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): _saulute_

Sukurta: 2007-02-24 16:23:49

:)))

Anonimas

Sukurta: 2007-02-23 20:11:41

graži istorija. Iš pradžių, kol neperskaičiau aprašymo, pagalvojau, kad kūrinukas ne apie baudžiavos laikus, o apie nūdienę emigraciją...

Vartotojas (-a): Baltas lapas

Sukurta: 2007-02-22 19:31:19

:)