***
Sutemo stebėtinai greitai. Aš patraukiau tiesiai kažkokia keista alėja, kur augo nenormalūs ir, matyt, įvairių sprogimų apdraskyti medžiai, stovėjo kraupūs, tuščiomis langų kiaurymėmis pastatai. Keli tokie statiniai buvo visiškai be stogų, atrodė labai butaforiški. Jie šiek tiek  panešėjo į dekoracijas, į priedangas, skirtas amžinai su kažkuo kariaujantiems kovotojams. Čia, šioje vietovėje, buvo tik viena rūšis besikaunančiųjų – partizanai, siekiantys nugalėti savo asmeninį gyvenimą, savo amžinas problemas ir kitas negandas, o svarbiausia – keliantys rankas prieš savo gyvastį, prieš  pačius save...
Patekau į kreivą skersgatvį. Čia tvyrojo prietema. Sustojau, apsidairiau, o po to iš maišelio, paženklinto raidėmis  UNIT, ištraukiau besileidžiančios šviesos apšviestą revolverį. Puikus ginklas, pagalvojau, ir  į būgną sustūmiau šešetą glotnių kapsulių. Standartinė dozė paruošta, - pasakiau tyliai ir nutilau, išgirdęs kažkieno garsų klyksmą dešinėje ir, matyt, visai netoliese.  Tik vėliau suvokiau, kad tai kriokia  tas standartinį variantą pasirinkęs vargšas.  Jau sumečiau, kad reikia skubėti  jį gelbėti, tačiau netrukus įsisąmoninau, kad jis baisiausiai supyktų, jei  išvystų štai šitokį gelbėtoją, kuris pats taipogi nori nusižudyti. Be to, pažeisčiau ir susitarimą, ir bendrus valstybinius įstatymus, kurie draudžia  kištis į privačių asmenų gyvenimą. Todėl likau vietoje. Ėmiau žengti pirmyn, kuo toliau nuo to  aidinčio šauksmo. Nelaimės vietos ir šauksmo priežasties nežinojau, todėl tvirtai apsikabinau jau įšilti spėjusį ginklą. O gal verčiau į save panaudoti plazminį vinčesterį - ėmiau mintyti prisiminęs, kad išorėje manes visiškai niekas nebelaukia. O, dar turiu penkias granatas, - ironiškai šyptelėjau, prisiminęs, ką nešu. Viena iš tų granatų,  pasidarė aišku, kuo puikiausiai tilptų burnoje.
Tai ne  juodas humoras. Aš ligi šiolei norėjau pribaigt save. Garuojanti alaus galia kūrė naują depresijos dozę. Tokią akimirką aš visiškai norėjau suvesti sąskaitas su savimi – užmušti didžiausią nevykėlį,  tikrą rakštį visuomenės subinėje. Kam toks esu  reikalingas. Autsaideris, atsilikėlis ir nepritapėlis.  Galvodamas apie save, pamąsčiau,  zemlianistai niekuomet nesupras tokių kaip aš. Taip yra dėl to, kad jie niekada neturės galimybių pagyventi svetimame kailyje ir suprasti tikrąją situaciją, kurion patekę tokie kaip  aš.
Slinkau be tikslo pirmyn ir netikėtai pasikabinau tinkle. Apačioje žiojėjo tamsi bedugnė. Tik atidžiau įsispoksojęs ten pastebėjau  kyšančius aštrius smaigus. Jei būčiau pasirinkęs standartinį variantą,  konstatavau,  jau dabar būčiau baigęs  gyvenimą ilga ir kankinančia mirtimi. Tačiau taip tikrai neatsitiko. Mane išgelbėjo tie šešiasdešimt blerų.
Trumpą akimirką jau ėmiau mintyti apie išsigelbėjimą. Tačiau išsigelbėjimas siejosi tik su ketinimu ištrūkti iš prakeikto tinklo, kurio pinklės visiškai nereiškė gyvenimo pabaigos. Čia galėjau tik ramiai ilsėtis ir sulaukti “gelbėtojų” – tų vadinamųjų “šakalų”.  Taip teritorijos tvarkytojus vadina zemlianistai...
Iš spąstų išsiritau panaudojęs nedidelį peilį. Juo perpjoviau gijas ir netrukus nušokau visai greta duobės spąstų. Greta, pastebėjau, ant žemės voliojosi  kažkieno paliktas kulkosvaidis. Nepagailėta net amunicijos. Tačiau  ši priemonė, buvau tikras, visai netiko ėjimui Ten. Buvau linkęs verčiau papulti į lazerinių siūlų spąstus ir taip būti suraikytas tarsi bandelė. Net nesuspėčiau  aiktelt, kai atsidurčiau Anapilin. Mano kūno riekės   gulėtų kruvinos iki tol, kol pasirodytų tvarkdariai.
Deja, ši vizija liko neįgyvendinta. Aš pasukau vienų griuvėsių link.
Viduje buvo tamsu. Trenkė susivilusia  guma ir dar kažkokiu nemaloniu kvapu. Priekyje pastebėjau laiptus, kurie velniažin kur vedė. Sumaniau lipti, tačiau keberiojantis  lūžo kelios pakopos ir aš, susimušęs kelis šonkaulius nudardėjau į apačią. Pasirodo, kad nusileidau į kažkokį  drėgną rūsį, kur kairią koją nudiegė aštrus skausmas. Atrodė, kad kūną pervėrė surūdijęs smaigas, tačiau apčiupinėjęs skaudančią vietą nieko įtartino nepastebėjau.  Tamsoje nieko nebuvo. Aš gulėjau dvokiančioje baloje, kur netrukus apsivėmiau.
Matyt, smarkiai sirgau. Epidemija, vardu savižudybė,  mane paveikė iki kaulų smegenų. Net ir tebejausdamas nemąžtantį  skausmą, vis dar norėjau nusibaigti. Troškimą papildė rankose užčiuoptas maišelis  su granatomis. Palengva ištraukiau vieną jų ir patraukiau žiedą...

***
Kokių tik mirčių nesama! Apie tai  galėčiau kalbėti ilgai ir atvirai. Tačiau tai tema, kuri, sakyčiau, ne visiems priimtina. Tai dalykas, kurį  narstyti ne visada patartina. Mirtyje – jokios poezijos. Lyrika  - tik sėkmingame gyvenime. Ne tokiame, kurį gyvena tas vienas išlikęs \\\"suicidas\\\", o pavykusiame ir prasmingame. Tačiau mirtis ir ją nešančios priemonės bet ką nudažo juodai arba, geriausiu atveju, kruvinai.
Mano parengtos kameros, netgi tamsoje užfiksavo naują mėginimą nusižudyti. Žmogelis, regėjau šviesoje, patraukė kažkokios granatos žiedą, tačiau ši baigtį nešanti priemonė nesprogo. Gal buvo sudrėkusi, begulėdama rūsyje, todėl ir nesuveikė? Aš mačiau Jo nusivylimą ir skubų norą taisyti padėtį. Jau senokai bemačiau tokį stiprų norą mirti. Jo tą minutę nepajėgtų nuramdyti  joks psichotropinis vaistas. Galėtų tik paskatinti...

***
Be granatų dar turėjau sumautą revolverį. Atgręžiau jo buką vamzdį į save ir apsižiojau. Ginklo ertmė burnoje lengvai tilpo. Pajutau parako skonį ant liežuvio, sumišusį su neskaniu metalo prieskoniu. Viskas taip, kaip ir gyvenime, kurį nugyvenau. Ir jo, galų gale,  laukė finalas. Nuspaudžiau gaiduką...

***
Taip, šis keistas suicidas, matyt, serga reta depresija ir begaliniu noru  mirti manija. Tačiau šio žmogaus rankose ginklas suvirpėjo. Kai pamėgino šauti, pastebėjau, kulka perskrodė kairį žandą ir išlindo laukan. Šis mėginimas Išeiti  suicido smegenų neištaškė. Stebėjau kaip žmogus ėmė keistai vaipytis, po to  panikuoti dėl iš peršauto žando trykštančio kraujo. Mačiau kaip jis skuba ieškoti tvarsčio, kuris sulaikytų besisunkiantį raudoną skystį. Kraujas buvo ne pats maloniausias reginys, kurį turėjau stebėti monitoriuje.  Nusisukau ir laukiau, kol suicidas sugalvos, kaip  nugalėti tą jo proveržį. Aš užkaičiau sau vandens ir laukiau  kavos pertraukėlės.
Kai išgėriau užplikytą kavą, vėl pažvelgiau į monitorių. Suicidas vis dar buvo toje pačioje stebėjimo zonoje.  Jis sugebėjo surasti kažkokį tvarstį (jų esama visose patalpose) ir pamėgino  sustabdyti besisunkiantį  kraują. Aš į jo reikalus negalėjau kištis. Tai draudė statutas ir darbuotojo teisių bei pareigų taisyklės.  Apie tai  bylojo ir  abipusė sutartis. Jos ne valia buvo pažeisti.  Punkto nuoširdžiai laikiausi.