Aš pasiilgau vyriškų eilių,
Kurios ritmu į taktą žengia.
Ir taip kabina iki paširdžių,
Kad net įstringa rimuoti žodžiai.

Netrūksta vyriškų išsireiškimų
Ir veltui moterys mane mokino
Mylėti bobiškai* tėvynę...
Ir bandė mąstymą palenkt grožiu.

Pakaunėje mes neatidavėm ginklų,
Kuriuos išsireiškimuose sudėjom.
Ir jeigu keikiuos, tai tikiu –
Mylėdamasis tai įrodyti galėsiu.

Kas išginė mus iš medžioklės plotų,
Kur jautėmės mes savimi be proto.
Užteko mums adrenalino, kraujo...
Geriau sutikdavome mirti, nei susivirškinti.

O gal specialiai į ritmą nepataikau,
Kad rezonansas nesugriautų tiltų –
Nutiestų skirtingų bioritmų ir
Užprogramuotų priešingų planetų.

Neklauskit, moterys, ko tyli vyrai,
Palikite ramybėj, kai grįžta į save,
Jiems reikia sudėlioti mintį viduje,
Kuria galėtų vėl praturtinti tave.

Dabar nepykite – tepatylėsiu vyriškai,
Todėl skaitykite savas mintis tarp posmų
Ir jausmą – tarp šių kelių eilių,
Nepaslėptą metaforų gražių...

Tekalba vyrai vyriškai,
O moterys** ...


*    spausdinamoj versijos bus pakeista Europietiškai
**  malonu, bus jei komentaruose pratęsite mintį : )