Įrėmintas netelpa
šilkas pajuodęs,
austas suvilgytom rankom.
Dažo balsvėjančiai
žiemiškas gruodas
saulę, kurios neužtenka.

Slystančiais siūlais
gobia paveikslą,
sukurptą tarsi netyčia,
Įmerktą šaltin,
saujoj nuleistą,
sniego pečiais prilaikytą.

Glaudžia savim meistras
tyliąją drobę,
uždelsia laužyt jos tiltą,
jungiantį seną pasaulį,
kur stoja bėgti tavim
laikas šiltas.