Poeto kelias tai – pats poetas...
Ne kelias jį nuves, o jis kitus,
Pasirinktasis kelias tai – tik du keliai,
vienas į save, o kitas – žmonėse.

Žmogaus natūra juk yra tokia,
savas mintis jis priima lengvai,
o tavo mintys ieško kituose takelio,
kai tavo kelias prasideda ir pasibaigia tavyje.

Reikės surasti kelią sau į širdį,
žmonių mintis išmokti išsakyti,
pamiršti tai, kas rūpi tik vaikystėj,
sunkiausia bus išsižadėt savęs numirus.

Reikės savoj širdy atrasti ir išjausti
tai, ką norėsi pasakyti tu kitiems,
Reikės išmokti girdėti savas mintis,
lūpose kitų sulaužytas –pasiguost sugrįžusias.

Numirus poeto kelias ves toliau.
Ne kelias jau jį ves, o keliai į jį...
Eilės dar ilgai gyvens po Tavęs,
Juk tave ir trinamą mes kopijavom.

Nevanduo,
Paskatinai mane rašyt sakydamas:
„Dabar blokuos tavas eiles...
O gal geriau save pats užblokuok?
Bet taip, kad liktų tavo posmai...
Daryk, kaip nori, bet vis tiek rašyk,
juk nieks neužblokuos minties...

Tada dar netikėjom,
kad pripažinimas ateina,
išėjimo amžinybėn kaina...