Vieną rytą man vėl kilo noras nusižudyti. Laikas buvo palankus, bet po ranka nebuvo jokio ginklo. Tačiau kartą vakare gavau netikėtą  pasiūlymą. Už penkiolika blerų  buvo galima nusipirkti kelialapį į Krandegą. Tai vieta, kur garantuotai galima išeiti... Išeiti daugiau nebegrįžtant. Vertėjo pasinaudoti šia  galimybe, nes neseniai paskelbta mažų kainų akcija.
Nuėjau ten, kur  parduoda bilietą į nežinią. Bilietas buvo rausvas ir dar kvepėjo spaustuvės dažais. Aš pasičiupau lapelį ir laukiau rytinio reiso ten, kur  norėjau  patekti nuo  praėjusio trečiadienio.
Aš troškau mirti ir variantas, kurį pasirinkau, atrodė pats idealiausias.  Savo namuose visiškai nebenorėjau gadinti puikaus kilimo  ir baldų savo krauju ar kokiom kitom išskyrom, juolab, kad butą testamente užrašiau ponams Bertranams. Kitų tinkančių kandidatų tiesiog nežinojau. Tik tie seniai  vieninteliai  buvo verti šios netikėtos dovanos...

Dar tebenorėjau  mirti. Tikėjimas, kad gyvenimo problemų sprendimas nusižudant yra pats idealiausias, mano vertinimu, nepakito. Aš tikrai maniau, kad tik šitokiu būdu galėsiu išspręsti  savo paskutinį troškimą.
Laikas iki išvykos į Krandegą tirpo neapsakomai lėtai. Per  valandą man buvo išduotas leidimas savarankiškai mirti. Mirtis buvo įteisinta mano parašu ir misterio Lifganso asmeniniu antspaudu.  Dar porą formalumų ir jau spėsiu įsėsti į paskutinį sraigtasparnį, vykstantį reikiama linkme.
Kandidatų, norinčių išeiti iš šio pasaulio,  nebuvo daug. Į mane žiūrėjo keistas tipas, kuris irgi įsėdo į paskutinį šios dienos sraigtasparnį. Jis taip pat neatrodė patenkintas gyvenimu ir troško kuo greičiau baigti savo sumautą egzistenciją. Be mudviejų skrendančio aparato kabinoje sėdėjo pilotas ir asmuo, kuris paprastai vadinamas padėjėju. Ką jis sugeba padėti ir kam suteikia pagalbą, man jau buvo visiškai aišku. Jo tikslas - kameromis, per kompiuterį, sekti  kiekvieną savižudžio žingsnį.  Taip pat jis firmos vadovybei turėjo pirmas pranešti apie savižudžio galą. Jo žodis buvo lemiamas, o parašu paprastai būdavo konstatuojama išėjusiojo mirtis. Tai buvo mįslingas  žmogus, kitų kandžiai vadinamas budeliu arba komerciniu maitėda,  pirmasis asmuo, kuris ketinančiam mirti įteikia  pirmąsias žudymosi priemones. Jis pirmasis galėjo, pageidaujančiąjam paduoti flakonėlį su nuodais arba ypatingo modelio  šautuvą, sukurtą specialiai savižudžiams, taip pat pats parinkti ir paruošti originalius spąstus...
Diena mirti pasitaikė nuostabi. Bent aš taip manau. Atvykęs į “Uždarąją norinčiųjų išeiti teritoriją” dar nespėjau peržvelgti viso mirčių arsenalo meniu. Kita bėda ta, kad pasirinkti galėjau praktiškai neribotą kiekį šaudmenų ir ginklų bei įvairiausių papildomų priedų. Aš žinojau, kad numirti buvau pasiryžęs  savo noru, pakankamai neskausmingai ir greitai. Tačiau “prižiūrėtojas” man, ir tam kitam firmos klientui , pareiškė:
-Jūsų kelyje gali pasitaikyti tik vienintelis šansas išsigelbėti. Mūsų firma užtikrina jus, kad mirti galite įvairiomis mirtimis.  Mes parengėme ir netikėtų,  tačiau nemokamų spąstų ir kitų ne mažiau svaiginančių siurprizų. Jums gali tekti numirti ir ne nuo pačių užsisakytos mirties. Pasirinkti visiškai laisvą mirtį galite tik tuo atveju, jei sumokėsite man dar  60  blerų. Pamąstymams  suteikiu penkiolika minučių laisvo laiko. Tas minutes galite praleisti ir  misterio Saimono kavinėje. Ten už palyginus nedidelę kainą galite nusipirkti  pakankamai gaivaus alaus, surūkyti cigaretę arba tučtuojau mirti savo, iš anksto pasirinkta mirtimi.
Kai jis nutilo, aš norėjau jam apspjauti veidą, kuris prašėsi sunkaus plytgalio. Tačiau susilaikiau, nes pradėjau žiaukčioti nuo gerklėje įstrigusio sauso gumulo. Supratau, kad visai ne pro šalį  būtų nusivemti. Kad ir čia pat, patalpoje ant grindų. Taip netrukus ir padariau. Išvemtas turinys vos nekliuvo mano “porininkui”, kuris kasėsi praplikusį pakaušį, matyt gromuliuodamas ką gi pasirinkti. Gal jis dar turėjo atliekamų šlamančių? O gal tam tipui jau spėjo išgaruoti noras mirti?..
Aš degiau ironija, net cinizmu, jo ir to mūsų padėjėjo atžvilgiu. Gerai, kad tas žmogysta, kuris norėjo mums dviem padėti, greitai dingo tarpduryje. Jis tikriausiai tipeno  prie stebėjimo ekranų, skubėdamas įamžinti kiekvieną mūsų žingsnį. Jau žinojau, kad filmuota medžiaga, jei to pageidauja mirusio artimieji, būdavo parduodama jiems. Televizija ir kiti pašaliniai šaltiniai iš to neturėdavo teisės daryti “šou”, nes jie nieko negaudavo, nors kartą, atsiminiau, buvo pavogta kortelė su  įamžinta vieno  nelaimėlio mirtimi ir savavališkai išplatinta Internete. Viena holovizijos kompanija  netgi parodė atseit dokumentinę juostą, vaizduojančią vieno savižudžio  pasisvečiavimą  “Uždarojoje norinčiųjų išeiti teritorijoje”. Pasirodo, tas nelaimėlis visai nebenorėjo patekti į Anapilį...
Tačiau pats buvau pakankamai tvirtas. Aš seniai apsisprendžiau šiuo tamsiu klausimu. Dokumentai, kuriuos noriai ir su vieninteliu troškimu  užpildžiau bei pasirašiau, bylojo viena: aš troškau išeiti. To plano nepakeičiau ir po penkiolikos minučių. Tiesa, nuėjau pas poną Saimoną išgert alaus. Cigaretę  surūkiau tik išėjęs iš tos priplėkusios skylės,  kažkodėl vadinamos kavine. Tai buvo mirštančiųjų snarglinė. Sakau mirštančiųjų, nes čionai, ko gero, neužklysdavo daugiau niekas kitas, nes pastaroji maitinimo įstaiga buvo “Uždarojoje... ”, kur niekas daugiau nenorėjo užsukti. Be to, kas dar be norinčiųjų mirti trokš belstis kelis šimtus kilometrų per kaitriausią dykumą vien tam, kad galėtų išmaukti bokalą kažkokio birzgalo...
Pagaliau mano ir to tipelio, kuris panoro pasidaryti galą (kaip ir aš), ausis pasiekė plyšaujančių garsiakalbių keliamas triukšmas. Iš viauksinčio balso supratau, kad iš kažkur mūsų adresu kreipiasi  savo pareigas atliekantis palydovas.
- Jums jau laikas pasakyti savo apsisprendimą. Jei norite mirti standartinėmis mirtimis, turite pakelti po abejas rankas. Jei norite  šešiasdešimties  blerų vertės išskirtinių variantų, rankas laikote nuleistas...
Aš dar turėjau keliasdešimt šlamančių, todėl suskubau nepakelti savo dvejų plaštakų. Mano likimo bendrakeleivis pasirinko kitą alternatyvą. Jis panoro nusižudyti standartine mirtimi.
Krandegas reklamose buvo piešiamas kaip idealiausia vieta nusibaigti. Mirtis buvo rekomenduojama net nusigyvenusiems pensininkams, įvairiems invalidams ir psichiniams ligoniams. Apie šią mirties oazę vidur dykumos svaičioti tapo itin madinga. Tačiau čia užklysdavo  tik nedidelis kiekis  nusivylusiųjų, nors firma garantavo palyginti nedideles kainas ir laidavo, kad pasirūpins pakankamai žmogiškomis išėjusiųjų laidotuvėmis.
Aš kažkodėl tuo vis tikėjau ir drįsau paaukoti savo kuklias santaupas drąsiam ir paskutiniam pasirinkimui.
Jūs pasiteirausite manęs, kodėl ryžausi tokiam vienpusiam ir beprotiškam problemų sprendimo variantui? Atsakysiu – aš nebeturiu daugiau nieko, kas užlaikytų mane šitoje nuodėmingoje planetoje. Be to, buvau beviltiškas nevykėlis, išgrūdamas lauk iš bet kurios įstaigos arba įmonės, kur spėdavau įsidarbinti. Todėl greitai mano protoplazmos pusrutuliuose įsižiebė vienas ir pagaliau teisingas sprendimas – laikas, pagaliau, mirti.
Į  rankas man padavė užsakytą devynių milimetrų revolverį, dėžutę su šoviniais ir keletą granatų. Kitką, pasakė šeimininkas,  turėsiu rasti bet kurioje patalpoje. Visos patalpos aprėpė kelis šimtus hektarų plotą ir visuma prilygo nedidelei gyvenvietei, kurios išplanavimą žinojo tik tie, kas ją statė ir prižiūri, sutvarko, ir pašalina išėjusiųjų lavonus.
Mirti gera, kai  esi tikras, kad tuo  nuoširdžiai rūpinasi net ir nusmurgęs komersantas. Tuomet ir idėja mirti, išnykti iš šio nesvetingo pasaulio tampa ryškiausia, tarytum vienintelė kelrodė žvaigždė. Tokia jau keista mano paskutiniųjų gyvenimo minučių  (gal valandų?) filosofija.
-Laikas, - sugergždėjo pagalbininko balsas ir priešakyje išvydome svetingai atsiveriančius vartus į plačiąją teritoriją, kur mūsų laukė neaišku kas.
-Laikas numirti, - sumurmėjau  sau ir, pasiėmęs maišelį su ginklais, myniau keletą žingsnių į priekį.