Ji buvo tokia krikščionė, kad Dievą numanė esant didelio prekybos centro direktorium. Gyvenimo smūgius priimdavo lyg sirgtų neuropatija ar dar blogiau – moraliniu mazochizmu. O Donis darbo metu mėgo prie jos kabinėtis. Nusivalydavo riebaluotą nosį į raudoną skarelę ir klausdavo ko nors, visiškai nebūdingo klausti, šluostant langus:
- O sakyk, tau patinka, kad buda sėdi sukryžiavęs kojas?
- Buda nesėdi sukryžiavęs kojų.
- Kaip tai?
- Kas kaip? Jis dažniausiai sėdi išsiskėtęs. Patikėk, žinau.
- Pažįsti budą??
- Žinoma, va ir užvakar jis man skambino. Siūlė nusivest į restoraną. Nesutikau.
- Na, einu, pasiimsiu naujas kempinėles, šitos jau visai nusitrynė.
- Chi, ir nusivalyk nosį, ji blizga.

Martai šiame prekybos centre buvo bandomasis laikotarpis. Įsidarbino prieš dvi savaites. Įžygiavo į pastatą aukštai iškėlusi nosį, įsitikinusi, kad gali užsidirbti ir pati. Smailūs batelių kulnai slydo ant tviskančių plytelių. Tiesa, tik vakar ji suprato, kad jų blizgesys priklauso nuo to kiek stiprybės darbuotojo riešuose ir kantrybės sterblėje.
Ji – langų valytoja. Profesija išties nebloga. Gal ir nėra prestižinė, bet visgi ne kokia eilinė valytoja ar kasininkė. Marta turi specifines pareigas – šveisti langus. Visus trisdešimt šešis didelius prekybos centro langus.

- Kaip tau ten sekasi su tuo projektu apie pasaulio religijas, Dooo?
Vaikinas vėl pradėjo stipriai trinti nosį į raudoną skarelę. Jį vargino jo nosies blizgesys. Skruostus nubėrė raudoni taškai. Kas žino, tikriausiai nuo langų valikio, bet Doo prabilo:
- Em, na žinai reikia dar pasitarti su mano geru draugu profesorium Geniuliu, paskambinti ten kai kam į Maskvą. Ir tada manau nebekils jokių problemų.
- Tai kai jis bus baigtas tu galėsi nebedirbti prekybos centre? Juk sakei, kad tai tau turėtų garantuoti šlovę ir pinigus...
- Man juk patinka šis darbas. Labai. Manau, dirbsiu, nes man tai tik malonumas.
- O tai tau užteks laiko? Nejaugi?
- Na matai... kai mano knyga išgarsės.. ir gulės pasaulio knygynų ir bibliotekų lentynose man nebereikės nieko daryti, supranti?
- Ne. Iš kur tu žinai?
- Skaičiau.
- Aaa. Tada žinoma, kad taip ir bus.
- Paduok man tą skudurėlį? Aha, va ten prie kampo.
- Prašom.

Jie nevalė tylėdami, jie išvis nustojo valyti. Nebuvo šiltų žvilgsnių, jie tik rinko stiklus. Marta lieknais savo pirštais su pedantišku nagų manikiūru, o Donis mosavo šluota. Kažkoks idiotas bandė prasigrūsti pro uoliai dirbančią porelę. Donis staigiai pasisuko ir alkūne rėžėsi į vieną iš trišdešim šešių nuostabių, nepriekaištingų langų. Kartu su jo kraujo plazma ir mažomis smailakūnėmis šukėmis ten pat nukrito ir jo alga. Visas septynių šimtų litų atlyginimas.

- Iš ko dabar pirksi aplankus savo projektui?
- Manau, projektą teks atidėti.
- Baik jau, aš tau paskolinsiu.
- Ne.. nereik man jokių aplankų.
- Ką?
- Tiesiog dabar kaip tik ir ketinau pailsėti nuo to tokio alinančio darbo.
- O kaip tavo tyrėjai? Juk samdai ten kelis žmones, kad padėtų ieškot medžiagos...?

Dooo baigė šluoti šukes ir pasakė, jog eina tvarstytis alkūnės. Ji buvo tokia supratinga, kad murkiantį katiną bandydavo pašerti šokoladu, užuot, išleidus kaip reikalas parujoti. Marta buvo tokia nuovoki, kad nieko nesuprasdavo. Bet gyvenimo tragedijos jai neskaudėjo. Nemokėjo skaudėti to mažo taško, kuris žmonėms paprastai rėkia – auč auč auč auč tau blogai tau blogai viskas blogai auč...
Porelė langų šveitėjų nebuvo pora. Jie tik meiliai sedėjo Martos namuose ant sofos ir žiūrėjo Donio įrašytą Velykinę Popiežiaus kalbą. Mergina pasigriebė televizoriaus pultelį ir lyg nuo to priklausytų ar pasaulis išlėks į orą, vienu staigiu judesiu spaudė. Raudoną mygtuką. Kai kas įvyko. Jis užgeso. Televizorius. Ji sušnibždėjo:

- Žinai ką?
- Ką?
- O „davai“ sukryžiuokim kojas kaip buda?
- Tikrai?
- Visas keturias.