Šį dūzgiantį rašalo lašą
paliksiu tuščioj rašalinėj.
Klausysiuos kaip laiptais ją neša
į rūsį, dėžutėj medinėj.

Joj daužos lašeliai, plevena balsuos
seniai nepraustų rūsio dulkių.
Ar gaudžiąją dainą išmoks kas už juos -
draugystę skylėtą užpultą.

Lyg juosvas lašelis tuščiam stikliukėly
sužaisiu aš vienas šaltų pirštų norais
ir kam čia trupinius dulkių sukėliau
juk rašalas baigėsi - dulkėm užklojo.