- Nebemoku nei mylėti, nei gyventi. Beje, tai ne tas pats?
Ar galiu nusiristi dar žemiau, nei esu dabar? Abejoju. Aš palikta tavo rankų. Aš palikta tavo akių. Aš palikta...
Man darosi baisu, mielasis. Labai. Kai galų gale suvokiau, kad likau viena su ta klykiančia žuvėdra galvoje – tavo žodžiais – atleisk, aš tavęs nemyliu. Ar todėl, tada tavo akyse liepsnojo prašymas išvažiuoti kartu? Taip, niekada to neištarei garsiai, tačiau aš žinojau... visada žinojau, ko tu nori. Tu... tu...
Ievos žydėjo, dangus giedrijosi po audros, mama šaukė mus pietų. Mes bėgome susikibę rankomis iš to ražienų lauko, žolė skaudžiai badė mūsų padus, tačiau nieko nejautėme – tą akimirką buvome dievai. Tada tu išvažiavai..
Kodėl tą kartą, kai pirmąkart man atvėrei savo duris Vilniuje, tavo veidas buvo toks nustebęs? Negi nesupratai mano beatodairiškos meilės? Negi manei, kad užmiršau ją? Po viso to, kas buvo tarp mūsų. Po juoko, po delnų švelnumo, po ražienų lauko. Koks tu kartais naivus.
Kodėl verkei tą vakarą, kai radai mane su savo auksaplauke drauge besikalbančias? Juk ji tik tavo draugė, todėl galėjau jai papasakoti visą mūsų meilės istoriją, visą mus apėmusį jausmą, planuojamas vestuves. Kodėl verkei, kai ji pabėgo it ko pabūgus ar supykus? Kodėl daužei savo rankomis? Aš, žinoma, nepykstu – mušk mane nors ir tūkstantį metų – vis tiek tave mylėsiu ir garbinsiu. Mušk ir aš bučiuosiu tas rankas, kurios man sukelia skausmą. O tu visą vakarą tik verkei ir kartojai, kad aš nieko nesuprantu....
Tau niekada nereikėjo kalbėti. Aš viską suvokdavau be žodžių. Todėl tu mane ir myli. Gal ir sakei, jog ne, bet mano širdis netiki tavimi – aš jau susitvardžiau ir žinau, kad jei nemylėtum manęs, nebūtum su manimi kalbėjęs, pokštavęs, galų gale, nebūtum laikęs už rankos tą vasarą po mamos alyvomis.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------

Apmūsijęs stalas ir šalia jo stovinti kėdė. Tiek daiktų tebuvo tame siaurame kambarėlyje. Ant kėdės sėdėjo jaunas vyriškis. Virvės pakankamai stipriai spaudė jo rankas ir krūtinę, tačiau jis dar galėjo judinti galvą. Tą ir darė – kinkavo galva aukštyn – žemyn, aukštyn – žemyn. Kelios musės buvo nutūpusios jo žaizdą šlaunyje (elementari šautinė žaizda, nieko ypatingo), gal galva bandė jas nuvaikyti? Tačiau kokios mintys sukosi jaunuolio galvoje suvokti buvo sunku. Jis vebleno nerišlius žodžius, bet nieko suprantamo ar kontruktyvaus.
Liaunas liemuo, grakščios kojos, siauri klubai ir į akis labiausiai krintantis akcentas – neįtikėtinai iškili krūtinė, pridengta vos skiautele šilko,  - tai moters, įėjusios į mažąjį kambarėlį, portretas. Ji neturėjo veido. Tiksliau, atskirų veido bruožų – ne, jos veidelis buvo viena didelė rožinė masė, kurios neprisimintum net labai trokšdamas. Ji pati savo esybe nebuvo įsidemėtina. Išskyrus, žinoma, jos krūtis. Tai pirmasis dalykas, į kurį atkreipdavo dėmesį tiek vyrai, tiek moterys, ją pamatę.
Moteris atsistojo šalia vyriškio. Pakėlė jo galvą ir apšluostė drėgnu skuduru. Prožiodžiusi burną, įpylė šlaką vandens. Išsitraukė peilį, lenktais ašmenimis, ir pradėjo žaisti.
Pramerkęs akis, išvydo jos veidą. Veidą, spinduliuojantį kažkokia neaiškia šviesa – laime, meile ir kuo kitu. Staiga suprato, kas skleidžia tą neapsakomą šviesą – tai pro nešvarų stiklą prasiskverbiantys saulės spinduliai, bežaidžią peilio ašmenyse. Pajuto šaltą metalo prisilietimą ties gerkle. Ties krūtine. Žemiau juostos.
Ji pradeda šokti, iškėlusi peilį virš savęs. Taip, ji šoka aplink jį ir dainuoja. Netikėtai, suleidžia peilio ašmenis jam tarp menčių. Vyriškis, apimtas nepakeliamo skausmo, raičiojasi kėdėje. Po kurio laiko sugeba atmerkti akis - stebi aplink save šokančią būtybę nuogomis krūtimis, pjaustančią jį peiliu. Tiesa, žaizdos negilios, jis dar turi sąmonę ir jaučia kojomis žemyn tekantį šiltą kraują.
Trečiasis dūris buvo paskutinis. Trys buvo paskutinis skaičius, kurį jis ištarė, mintyse beskaičiuodamas peilio dūrius.
Šokis tęsėsi.
------------------------------------------------------------------------------------------------------------


- Mielasis, aš tau atleidau visus tavo paklydimus. Dabar mes būsime kartu. Taip, kaip tą vasarą prieš dešimt metų. Dešimt metų aš tave mylėjau, tave garbinau ir tik apie tave galvojau. Net tada kai mane laikė užrakintą. Tada, kai nematydavau saulės šviesos ar turėdavau gerti tuos šlykščius vaistus. Tačiau aš tausojau save tau. Prisimindama tavo žydras akis, mamos alyvas ir ievų kvapą.
Man nebebaisu. Aš supratau, kad tu savo abejingumu tik norėjai išbandyti mano meilę. Kaip Jėzus savo mokinius. Ir aš mylėsiu, ir aš gyvensiu. Nes tai viena ir tas pats. Amžinai.