Perskaičiau apie Latgos siautėjimą kavinėse ir kitose vietose. Ta proga noriu papasakoti savo istoriją.
Dirbu firmoje „Autobusas veža“ vairuotoju. Taigi, vežu sau laimingas keleivius po mūsų plačiąją valstybę, renku pinigus iš nepasiturinčių piliečių ir linksminu juos radijo M-1 programa „Gyvenkime linksmiau“. Ta prasme, radiją pasigarsinęs, kad ir vargšai, užguiti žmogeliai bent trumpam savo negandas pamirštų.
Ir ką jūs galvojate? Įlipa kažkurioje stotelėje toks rūstus pilietis ir sako:
- Bilieto aš nepirksiu, galite nevargti, o jus nubausiu už autorių teisių pažeidimą.
- Kokį pažeidimą? – nustebau. - Kas tu per vienas, alioša?
- Aš esu autorių teisių gynimo komiteto vyresnysis inspektorius Kokstekūnas. Jūs leidžiate užsienio atlikėjų muziką, o bilietų arba litų jiems nepasiunčiate.
Aš puoliau aiškinti, kad bilietų nesiruošiu be pinigų dalinti niekam, net bobutėm, jis man dėstė kažką apie vargstančią Madoną, skurde mirusį Fredį (lyg aš tokį būčiau pažinojęs) ir panašias nesąmones. Tokių aš prisiklausau daug per dieną, kai žmogeliai nori dykai pavažinėti.
Žodžiu, išmečiau aš tą Kokstekūną ir nuvažiavau toliau. Kai grįžau į parką „Autobusas veža“, mano darbdavys išlupo iš autobuso radiją ir ją čia pat sudaužė į šipulius.
Tada aš pradėjau vežiotis savo seną VEF‘ą. Vėl įlipo tas Kokstekūnas.
- Serui Eltonui Džonui ir Stasiui Povilaičiui esi skolingas šimtą litų.
- Na, jau ne, - sakau - Staskai tai dar galiu kokį puslitrį pastatyti, bet jis negeria, o jau tam gėjui tai tikrai nei cento neduosiu.
- Ne mūsų reikalas, - sako tas Kokstekūnas – kas su kuo miega. Mes turime gerbti privatų žmonių gyvenimą.
Ir paėmė iš mano kasos šimtinę, o man paspjaudęs prie kaktos prilipdė kvitą. Išlipdamas dar pagrasino:
- Kitą kartą atimsiu radiją.
Po kiek laiko aš švenčiau didelį jubiliejų, 70-metį. Susirinko nemažai žmonių iš mano vaikystės ir jaunystės laikų. Susėdome mano vieno kambario butelyje koks 40 senelių, pakilnojom iš pradžių, o paskui viena dar nuo darželio laikų mano panelė Prozerpina ir sako:
- Florijonai, brangusis, užleisk mums bitlus, eisime pašokti. Tu gi turi jų plokštelę?
- Taip, o kaip gi. Aš jų didelis gerbėjas.
Prasidėjo šokiai. Kur buvęs kur nebuvęs prisistatė Kokstekūnas, kadangi kažkas durų neužtrenkė. Nureketavo ant šimto litų, sako ten Poliui reikia pamesti, paskui Džonio artimiesiems, Harisono giminėms ir Ringui bisky.
Kai jis išėjo, tetulė Rozamunda pasiūlė užtraukti liaudies dainą, į ką aš atsakiau:
- Dar to betrūko, liaudžiai aš išvis neišsimokėsiu.
Tad dėl šventos ramybės pasiskubinau išvaryti svečius, kurie taip brangiai man atsiėjo. Prozerpina manęs net nepabučiavo.
Dabar nebeturiu draugų, gyvenu vienas. Sekmadienį ruošiuosi eiti žvejoti. Anksčiau visada paimdavau VEF‘ą ir jo pagalba prisišaukdavau didelį būrį žuvų, net kiti žvejai man pavydėdavo. Bet dabar nežinau, ar neprisistatys vėl Kokstekūnas ir neišrašys baudos už nelegalią transliaciją žuvims.
Be to, galvoju, turiu kaip tikras lietuvis įskųsti savo kaimyną Fortūnatą, kuris kai melžia savo karves, paleidžia joms kažkokią tai Osvaldo Balakausko simfoniją. Sako, tada primilžis tris kartus geresnis. Tegu atskaito iš to Fortūnato kokius tris kibirus pieno ir pasiunčia tam muzikantui, nes pienas gerti sveika.