Iš gilaus, tartum letargo miego pabudusi moteris ėmė garsiai rėkti ir blaškytis erdvėje, ieškodama durų. Bet jų, kaip tyčia, čia ir tetrūko. Už tad buvo giedras ir žvaigždėtas dangus, ir beribiai laukai, kvepiantys avietėmis bei medumi.
Jos vardas buvo Roberta.. Dar vaikystėje ji buvo praminta „Vaikščiojančia mėnesiena “ , nes naktimis paslaptingai dingdavo iš namų ir egzistavo, kaip jos motina sakydavo: „ties bedugne ir gyvenimu“. Miego būsenoje laipiojanti balkonų turėklais, ar namų stogais, mergytė dažnai paryčiais atsirasdavo už keleto kilometrų nuo namų  ir taip keldavo stenokardijos priepuolius savo močiutei, kuri nuo širdies ligų vėliau ir pasimirė. Kaip ir dauguma žmonių, kurie supo ir mylėjo Robertą, taip pat dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasimirdavo, tartum mergytė būtų užkeikta. Nors viskas tebuvo sutapimai, o tragiškos aplinkybės, išugdė jos charakteryje  mirties baimę (vėliau ji nesugebėjo ateiti į mylimojo laidotuves), desperatišką nuotaikų kaitą, perdėtą dramatizmą ir charizmą, traukiančia prie jos minias žmonių. Roberta giliai širdy buvo trapi moteris, bet nieks niekada nebuvo matęs jos silpnumo („Kai kurie asmenys, norėdami susikurti pasaulį, kur negalėtų patekti jokia išorinė grėsmė, pernelyg sutelkia gynyba išorės pusėn – prieš svetimus žmones, naujas vietas, nepažįstamus potyrius – palikdami vidų beginklį“). Ji drąsiai grūmėsi su gyvenimu, o gal su pačia savimi, niekada iki galo artimai neprisileisdama kitų.
Ir ši moteris, šią nuostabią rugpjūčio naktį daužėsi po žvaigždėtu dangumi ieškodama jau anksčiau minėtų durų, it prasmės savo gyvenimo tragikomedijoje. Bet tos prasmės mūsų gyvenime būta net gi per daug. Ant kiekvieno kampo gali atrasti „reikšmingiausias gyvenimo prasmes ir tiesas“. Jas kasdien skelbia radijas, televizorius, jas kiekvienas individualiai nešiojasi kišenėse ir neretai jomis puikuojasi. Po kurio laiko viskas tampa amoralu, banalu ir tuščia, o Robertai, būtent tąnakt ir reikėjo galų gale surasti savo gyvenimo rolės svarbą, reikšmę ir priežastį. O kaip ją rasti, kai nežinai kur ieškoti ? Juk gyvenimo nepaklausi, nes gyvenimui, dabartiniam mūsų gyvenimui, žmogaus nereikia. Jis – paprasčiausiai neturi jam laiko.
Nakties vaizdiniai vis kito. Žolynus keitė pušynai, pušynus - miškai, miškus – girios. Aviečių aromatą keitė sakų gaiva, medaus – samanų dvelksmas. Roberta vis dar tebe bėgo, maloniai jausdama rasotos žolės kutenimą. Sąryšis su gamta jai visada buvo be galo svarbus. „Moderniojo Pasaulio“ visuomenė nebežino, ką išvis žmogui reiškia gamta. Ji gyvena savo „betoninėse kaladėlėse“ ir skęsta telekomunikacijų erdvėse, nors čia pat slypi kitoks pasaulis, gyvybės ir amžinybės pasaulis, kuris miršta. Galbūt dėl to, pirmą kart išgirdusi, nakties mergaitė be proto pamilo Čiurlionio muziką, kuri sunkiomis akimirkomis užpildydavo dvasią melancholija, subtiliai nugramzdindama į mistišką gamtos pasaulį, jos pasaulį, nes realybėje gyveno tik jos fizinis kūnas, retsykiais pateisindamas savo gyvuliškus instinktus. Buitis ir tragiškos netektys suskaldė Robertos asmenybę pusiau. Viena pusė smerkė gyvenimą ir egzistavo tik kūrybos dėka, o kita pusė tą pasaulį gelbėjo. Taigi ji, matydama visuomenės nuopuolius, kasnakt ėjo iš proto, ieškodama būdų, kaip išgelbėti pasaulį nuo visuotinės psichozės. Bet - kaip žinia – niekam nereikia nei pagalbos rankos, nei virvės. Ranką nugraužtų ir virve pasikartų.
Dangus, toks pat žvaigždėtas, glostė ir guodė vaikščiojančios mėnesienos veidą. Čiurlionio „De profundis“ užvaldė  mintis ir vedė vis gilyn ir gilyn į tankmę, vis gilyn traukte traukė viską: visą skausmą, visą gyvenimą prabėgusį  ir prisiminimus, tartum širdį šimtais virvių iš vidaus plėšė, nes ta širdis buvo sustojusi, ta širdis, po mylimojo netekties, mirė ir tapo akmeniu, nugramzdintu ir bereikšmiu beribėje jūroje. Ji norėjo vėl gyventi, vėl jausti, matyti, regėti ir girdėti, o gyslomis tekantis kraujas rodos virto ugnimi ir su kiekvienu žingsniu degino, tirpdė sienas, iš naujo lipdė jos suskilusį gyvenimą į vientisą visumą. Kaip ir mes visi kartais desperatiškai bėgam nesustojant ir nežinome kodėl. Kodėl ir ko ieškome, dėl ko ir kam gyvename. Nežinome, kaip keltis ir stotis, kaip liautis bėgus ir atsikvėpti. Bet reikia, reikia nepasiduoti ir ieškoti, nes visas gyvenimas susideda iš nuolatinio ir amžino ieškojimo. Tūkstančius kartų mirštame ir vėl, iš mažiausio daigelio išsiauginame gyvenimą, vėl žydim ir gyvenam žydėjimu. Robertai šiąnakt galų gale buvo leista sustoti.


Tik vienintelis gyvenimas nesustojo. Toli už horizonto brėško rytas. Kažkur pakilo lėktuvai, į darbus paklaikę išskubėjo žmonės, kažkas pabudo parke ir ilgai svarstė, kur esąs, kažkas, visai nelauktas, pargrįžo namo pas žmoną ir vaikus. Gyvenimas vėl budo ir kaip žvėris rijo Saulės spindulius, it žmonėms rytais būtiną kofeiną ir, pasimėgaujant ,  išspjovė dūmus tartum tabako smalkes.  Viskas kaip ir visada: kamščiai gatvėse, keiksmai troleibusuose, paryčiais pargrįžtančios namo dukros, verkiančios jų motinos ir įsiutę tėvai. Tik Roberta, to amžino absurdo ir chaoso pamiršta, tarp žolynų tankių, kruvinomis kojomis pasitiko rytmetį. Jai nebereikėjo niekur skubėti. Ji pagaliau tapo laisva. Gyvenimas leido atsikvėpti ir su Saule užmigti. Suaugti su žeme ir išnykti horizonte.
O kažkur fone tebeskambėjo Čiurlionis...