- Aš nesuprantu. Jūs kūrėja ar žydrojo šaliko partijos atstovė?
Mergaitė sulenkė ranką per alkūnę ir iškėlė ją į viršų, lyg norėdama palaiminti redaktorių, bet staiga susitvardė prisiminusi, kad ji ne pranašas, o čia ne cirkas.
- Kuo čia dėtas mano šalikas?
- Visi Jūs tokie, ateinate apsisukę kilometriniais močiutės megztais ar „secondhanduose“ pirktais šaliais, klapsite savo akim pro net nenuvalytus akinius ir dedatės rašytojais.
Zita nusirišo šaliką ir nusivalė akinius į megztinio rankogalį.
- Ar dabar geriau?
- Jūs manęs nesupratote. Esmė ne Jūsų išvaizdoje, o kūryboje. Ji prasta.
- Tai kodėl sakote, kad kaltas šalikas?
- Ar jūs nesveika ar tik dedatės?
- Ne, aš kūrėja, tai beveik tas pats.
- Ak taip. Teisingai. Jūsų darbai netinkami publikuoti, galite eiti.
- O saule, tavo dienos suskaičiuotos
Pro nelankomas savitarnos naktis
Tavo gaivumas lauko išmatuotas
Be meilės gėlės niekad nepražys
- Sakiau, galite eiti.
- Bet, redaktoriau, visą tai sukūriau ekspromtu, ar gerai peržiūrėjote mano darbus? Jie juk sklidini meilės...
- Pasiimkite savo šaliką nuo mano darbo stalo ir nešdinkitės. Kad daugiau tokių kaip jūs liaudies čiulbuonėlių nematyčiau, išvedėte mane iš kantrybės. Lauk.

Zita išėjo į gatvę, užsirišo šaliką ant kareiviško bato ir elegantiškai spardė nukritusius lapus.
-Likimas liga – sergame visi, tai neparazituoja, nesidaugina, jo nepakelsime kvadratu. Sninga ar man kažkas beria druską iš negyvosios jūros, o kodėl būtent iš negyvosios,nes jos ten per daug ir ji labai sveika, tačiau jeigu populiacijoje įvyksta demografinis sprogimas mes turėtume, gimdyti gatvėse, bet tada ta druska labai graužtų. Aš kūrėja. O gal tu kūrėjas? Geriau sudegčiau ant laužo kaip ragana, bet tada turėčiau grįžti į tamsiuosius laikus,kurie man niekad neimponavo. - Merginos mintys maišėse kaip tikrų tikriausios raganos viralas katile. Kartkartėmis praeiviai išgirsdavo isterišką juoką sklindantį iš kūrėjos burnos. Viskas vyko tradiciškai, net gi banaliai. Ji ėjo, spardė lapus, galvojo. Isteriškai susijuokė ir senas nokia telefonas. Rašė Simas. Kūrėjas. „ Ehey ehey pupulia ryte su ciuvais bandėm hero, tai tik db atsigavau zeba“. Jeigu Zita būtų mokėjus skaityti žmonių kalba dabar ją ištiktų panika. Telefonas įkrito į gilią, jau nudėvėto palto kišenę, paskęsdamas kartu su senais saldainių popieriukais ir dviem sunaudotais tušinukais. – Pupulia tai tikriausiai vienos rūšies individas. –
tokia mintis įpuolė pirmiausiai. – Myliu Jį – tuo ir nutrūko pasąmonės siunčiamų signalų atsakas į perskaitytą žinutę.
Pagaliau baigėsi gatvė, kurios gale buvo sustumta didelė lapų krūva. Mergina irgi galop baigė spardyti lapus, įvertinusi savo batų galias ir pasitraukė nuo to nuokritų gniužulo. Čia reikėtų pasakyti, kad tai visiškai nieko nenustebinsianti istorija. Neįsiverš ugnikalnis ir nebus didelių dinozaurų arba nieks nepastatys hyper super prekybos centro pavadinimu „Pas Zitą“.
- Taigi likimas tik didelė lapų krūva sustumta šalikelėje, kurią kas nori, gali imti ir išspardyti. -
Ar taip ir kuriami tekstai? Tiesiog sujungus išgyvenimus su elementariais dalykais pasitaikančiais mūsų buityje?
Reikėjo pereiti gatvę, bet kojos nešė visai ne į tą pusę. Ji pasuko į šoną ir ėmė bėgti. Mėgavosi tuo, kuo mėgaujasi kas antras jautresnę sielą turintis žmogus. Jos skruostus raižė šiaurinis vėjas, o bėgimas darėsi vis lengvesnis, atrodė, kad iškrenta viskas kas nereikalinga. Ant šaligatvio krito citoplazmos, bendrijos, ekosistemos, į vitrinas trankėsi – parabolės, elektroneigiamumas, ryšiai tarp atomų. Nuo bato atsirišo žydrasis šalis. Zitos asmenybės visuma skaidėsi į gabalus ir gabaliukus, viskas blaškėsi ir valėsi. Ji sustojo prie vieno seno pastato, atsisėdo ant laiptų ir išsitraukus iš kuprinės mažą kempinėlę ėmė šveisti savo batus. Trynė ir trynė, jos judesiai vis greitėjo, darėsi panašūs į mechaniškai judančio roboto. Ji vėl sulenkė ranką ties alkūnę, tik šįkart ji nenorėjo nieko laiminti. Delnas kartu su purvina kempine atsidūrė prie jos lūpų. Staiga Zita lyg apsėsta pradėjo valytis lūpas, gremžė lūpų dažus kartu su ant batų buvusiu purvu. Trynė ir trynė. Po to atsistojo ir lyg nieko nebūtų įvykę žergliojo toliau. Savotiškas apsivalymo ritualas.
Vis dar snigo negyvosios jūros druska. Upė buvo padengta plonu ir skaidriu nelyginant stiklas ledu. Pro jį kaip pro langą matėsi visas dugnas su visuomenės turtu. Atrodo prie pat kranto kažkas įtartinai blizgėjo. Zitai darėsi baugu, ji bijojo vandens,o ypač prarajos. Bet tas blizgesys merginos neramino. Telefonas vėl įkyriai juokėsi ir cypė. Tikriausiai rašė Simas. Bet koks Simas čia galėjo būti įdomus, kai galbūt ji tuoj atskleis žmonijos paslaptis, kurios visad gulėjo čia, tik nieks nepaėmė. Mergina ironiškai šypsojosi, truputį pravėrė burną ir bandė sugauti sūrius baltus gabaliukus. Telefonas nepasidavė ir it kratomas konvulsijų spirgėjo gilioje kišenės prarajoje. Zita ranka skendo kišenėje bandydama sugriebti senąjį poną nokia.
- Klausau.
- Labas ,zitūnai, kaip tau redakcijoje? Kada šiandien susitinkam?
- Em. Aš dabar negaliu kalbėt. Atleisk. Viską papasakosiu. Atrodo kažką radau. Sudiem, myliu.
- Ką? Zitūūte, nekvailiok!! Alio alio....

Mažas aparačiukas jau ilsėjoje gilioje palto burnoje. Zitos akys žybėjo,bet ne taip kaip žiba kalėdinės dekoracijos ar manekenės veidas per kolekcijos pristatymą. Ironiškai švietė, degė pranašumu. Kūrėja buvo drąsi kaip niekad. Blizgutis po stiklu vis labiau domino. Ir ji žengė, jautėsi nelyginant Mozė skirdamas vandenį.
Gilus suvokimas skrodė labiau nei bet koks kada patirtas dantų skausmas, ar nubrozdintas kelis. – juk snigo negyvosios jūros druska, reiškia vandeny didelė druskos koncentracija ir mane turėtų iškelti į paviršių – siurbt – ur – iur – ui – uir -----
Ją iš tiesų iškėlė į paviršių.

- Sveikas, Ramūnai, atleisk, kad trukdau, bet turiu tau vieną pikantišką naujieną.
- Na na, sakyk. Aš dar vis redakcijoj krapštausi, visokios liaudies lakštingalos maišo.
- Tai va. Aš apie tai. Viena jauna kūrėja nuskendo Nemune, šiandien po pietų. Gal tave tai sudomintų?
- Kokia kūrėja?
- Zita Keraitė.
- Am. Dėkui už informaciją. Kai ką sumaniau.
- Tai daugiau nieko? Tau daugiau ne įdomu?
- Ne.

Ragelis stiprokai atsitrenkė į seną ,raudoną, tarybinį telefono aparatą. Redakcijoje padvelkė kavos
kvapas. O kompiuterio klaviatūra kentė maigymo skausmus.

- Laikykis, Simai, aš nuoširdžiai tau.
- Ui...
- Į ką ten taip žiūri?

Simono žvilgsnis užkliuvo už laikraščio pardavėjo.
- Duokit vieną,prašau.
- 80 centų, gerai?
- Taip, prašau. Ačiū.

Monika ir Simonas stovėjo po parduotuvės stogeliu. Gaudė orą. Lijo. Stovėjo ir sunkiai skaitė naują literatūrinio laikraščio antraštę.

„ Skęsta talentai, bet ne jų eilės “