Visą semestrą vaikščioju po klaustukų kariuomenės dalinius.

Iš dešinės mane lydi visas kareivių sindikatas:
visi pasipuošę apsmukusiomis uniformomis ir ritmingai
žvangančiais antpečiais.

Kairėje - ilgaplaukis dezertyras
dusliai šnopuoja ir bando neatsilikti, bet vis kliuvinėja už
abejotinos kokybės lavonų.

Iš sulopyto radijo imtuvo plūsta baroko muzika, užliejanti visą frontą,
o iš pačių tamsiausių apkasų muša mano širdies ritmas, kurio natas
lipdžiau savo rankomis. Šliaužioju tarp dviejų gaublių, o kiekvieno
virpesiai traukia lyg popietinio miego pagalvė
                                                                 ar
                                                                     moters
                                                                                pagalvės

Taip užsisvajojus, žiogelis užgriežia Bacho nervais ir
aš bei mano palydovai pašokame su nuostaba veiduose.

ŠITOKIA NEPAGARBA MĖTOSI TIK GABRIELIAUS PAKAMPĖSE

Apsidėlioju save vaisiais,
apspjaunu mikrofoną,
nuvalau į savo
poezijos sąsiuvinį ir,
apkabinęs gerus bičiulius,
patraukiu
–
-
traukti.