I dalis

Aplinkui ošė...
Senų medžių viršūnės tamsoje.
Kaulus gelianti jūra už dviejų šimtų ilgesingų žingsnių.
Ir prisiminimai. Kuriems tavo vargana galvelė buvo ir tebėra tik pigiausia užrašų knygutė iš didžiulės Parduotuvės.
Priėjau prie automobilio. Rankoje žvangtelėjo rakteliai ir po pusvalandžio aš jau riedėjau. Lyg mažas vaikas kažko tikėdamasis nuvinguriavau vienkiemio keliuku link plataus, šviečiančio plento...
Pamažu sukosi ratai, o duobutės po jais kratyte kratė mano galvą į visas keturias pasaulio puses. Manau, atrodžiau kiek kvailokai. Netrukus mašinytė kiek netikėtai užrietė nosį, vos sekundėlei, kai jos plinkančios padangos šoktelėjo ant pagrindinio kelio.
Variklis suprunkštė tartum šeimininko giriamai tapšnojamas bėris... Po automobiliu juk garavo toks šaunus asfaltas! Aš riedėjau. Paleidau gardų tabako lapų dūmą giliai giliai į plaučius.
Riedėjau...
Taip maloniai nukutenusias IŠTISAS PENKIAS MINUTES žvilgčiojau į bėgančius už stiklo paveikslus. Vieną po kito. Akys visą laiką smagiai koketavo su galiniu automobilio stiklu. Ir dalis tų paveikslų klusniais kareivėlių judesiukais lipo į kartą jau minėtą užrašų knygutę iš didžiulės parduotuvės.
Išties vertėjo tokią akimirką pakelti į dangų akis. Ne kartą matytos žvaigždės jame spindėjo kaip niekad skaisčiai. Amsėjau prie vairo lyg pats pavasariškiausias šuo ir ritmingai bumpsėjau vietoje nebegalėjusia nustygti koja.
Regis, pagaliau galėjau džiaugtis gyvenimo ritmu, kai pamažu tos pačios pakeltos akys ėmė matyti kai ką daugiau...
Pasirodo, mano koja, jau kurį laiką taip gyvai trepsėjusi kažkur apačioje, nejučia pradėjo mindžioti mašinos pedalus. Iš baimės nustėrau... Tačiau netrukus pastebėjau, kad automobilis kažkodėl liko šaltutėlis ir nė nemanė reaguoti nei į greičio didinimą, nei į kuo staigiausią jo mažinimą. Tarsi vairavęs būtų kažkas kitas.
Čiupau vairą abejom rankom – reikėjo kažką daryti. Atsargiai pasukau į dešinę. Mašina ta kryptimi nė krust. Tada nervingai puoliau sukinėti tai į kairę, tai į dešinę. Tačiau automobilis ir toliau mane ignoravo tartum Kalėdų ryte išdavusį geriausią draugą.
Rankos nejučia nusviro, tik ant kaktos iššokusios akys liko stebėti tolimesnių likimo išdaigų. Automobilis skriejo sau. Lėkė pašėlusiu greičiu. Tačiau man, kaip bebūtų keista, nuo tos akimirkos pakelės medžiai pro šalį ėmė plaukti tarsi sulėtintame filme.
Ir vis dėlto, kol mašina greitkeliu skriejo užtikrintai bei saugiai, visas šis nuotykis tebuvo tik pikantiška, bet toli gražu ne aštriausia vakaro staigmena. Tikrosios bėdos prasidėjo vėliau. Tada, kai staiga užsiožiavusios padangos akimirksniu sulėtino tempą. Ir pradėjo savo pasiutusią odisėją kriminalinių eismo įvykių motyvais.
Iš pradžių mudu (išprotėjęs automobilis ir aš) lėkėme kelio viduriu. Priešais važiavęs žmogus už vairo iššiepė tokią grimasą, kokią galima išvysti tik laukinio žvėrelio snukyje, pirmą kartą gyvenime susidūrusio su ankšto narvo realybe.
Tiesa, po minutėlės jis jau buvo gerokai aprimęs. MUDVIEJŲ dėka riogsojo griovyje...
Tik nelemtos padangos cypė toliau. Vis raitė šlykščius zigzagus iš vieno kelkraščio į kitą. Tartum už vairo sėdėčiau ne aš, o įkvėpimo pagautas maniakas.
Kaip ir reikėjo laukti, neužilgo trenkėmės į nukaršusią senutę. Būtų dar pakenčiama, jei tai atliktumėm bent gailesčio genami... Tačiau automobilio šonuose bėgantys šiurpuliukai kalbėjo tik apie viena – azartą. Velnišką azartą.
Raičiausi ir stenėjau užkeiktos pamišėlės salone lyg trijų valandų šunytis. Likau bejėgis ir nelaimingai skriejantį automobilį galėjau tik stebėti. Buvau tik žiūrovas. Nors pats sėdėjau jame...

II dalis

Atsimenu kaip pakėliau drebančias rankas. Mano lūpos tada virpėjo. O šalto prakaito išpiltas kūnas ir kiaurai šlapia patalynė glauste glaudėsi vienas prie kito. Jaučiausi klaikiai. Ir vis dėlto buvo velniškai nuostabu pabusti iš tokio sapno.
Atsikėliau. Panirau į sausas šlepetes ir nubidzenau prie šaldytuvo. Jame dar turėjo likti mineralinio vandens. Taip, išganingas likutis dar buvo ten. Surijau jį choleriko kąsniais. Tada vėl grįžau. Į lovą.
Patraukiau šalin tą šlapiausią pasaulyje patalynę ir atsiguliau ant nugaros. Rankas sunėriau už galvos, apuokiškai atmerkiau akis, ėmiau kvėpuoti vis lėčiau ir lėčiau. Ketinau susimąstyti. Tačiau rankos staiga nuslinko žemyn ir šmurkštelėjo nuo manęs kelnaites... Gulėjau nuogutėlis. Masturbuotis neketinau. Tiesiog ir jos buvo šlykščiai šlapios.
Dar kartą sunėriau rankas už galvos - apuokišką žvilgsnį pakeitė ereliškas. Minutė, kita. Ir aš jau čiuožinėju šviežutėliais prisiminimais apie sapną.
Gera buvo nukeliauti į jo pradžią. Viduryje smagumėlis išgaruoti taip pat dar nebuvo spėjęs. Tačiau kas atsitiko po to? Kas per debiliškai sumalta nesąmonė ta pamišusi mašina? Kokio velnio jai reikėjo taip elgtis?
Pasaulis keistas, taip... Didelis. Apvalus. Gal dar margas. Ir jau tikrai pasiutusiai keistas.
Kadaise, pačioje žaliausioje vaikystėje... mane nepaprastai stebino kiekvienas naujas miestas, nauji namai, net naujos supynės. Kad ir viso labo tebūtų perdažytos mėlynai. Išpūsdavau savo akis ir galėdavau taip spoksoti valandų valandas neprataręs nė žodžio. Ir patikdavo man tai, ką anuo gyvenimo tarpsniu matydavau. Nors, ko gero, iš tiesų labiausiai kvapą gniauždavo žinojimas, kiek daug dar laukia priešakyje.
O tame PRIEŠAKYJE laukė išties nemažai. Mokykla, prasiveržimai su kamuoliu aikštės viduriu, nepraustaburniški vakarai su „legendine šutve“. Taip... Buvo.
Gyvenimas įsivažiavo. Lėkė pro šalį prisirpusios klasiokių krūtinės, nepatenkintų bukagalvių batai ir kumščiai, kompiuterio užsmaugtos akys ir debiliškos mintys, kokios gali šauti į ankštą galvą tik paaugliui.
Įvykių vardų buvo daug. Pokyčių vardų buvo daug. Tik visų jų pavardės pase vakar, šiandien ir per amžius amen užrašytos tomis pačiomis raidėmis. JAU-NYS-TĖ.
Tačiau galiausiai kažkaip viskas ėmė keistis su vienu įsimintinu įvykiu. Pakankamai neblogais pažymiais baigęs mokyklą, turėjau stoti į universitetą. Kažkurį kažkur. Studijos kabėjo ant nosies galo. O kompiuterio užsmaugtos akys niekaip negalėjo tinkamai įžiūrėti net ir iš taip arti... - kuris tas mano kelias kelelis?
Todėl pusiau atsitiktinai (prisipažinsiu iškart, nes sąžinė manyje jau kadaise užtraukdavo net pačias absurdiškiausias daineles), pusiau intuityviai (ir atsitik tu man taip, kad kartą vienas balsas, šarlataniškai pažvelgęs į mano gimimo datą, nedviprasmiškai užsiminė apie ypatingos nuojautos turėjimą) pasirinkau studijuoti Meilę Išminčiai.
Kaip tik tada aš atsigręžiau atgal. Į kaimo vieškelį sau už nugaros. Į vos neužsprangdinusį trampliną, praslinkusį po pat manimi. Ir į plačiausią greitkelį iš visų, kuris prieš mano akis kadaise atsivėrė taip netikėtai.
Savaime suprantama, ką, visą savo gyvenimą tik tyliai stebėti mėgęs geltonsnapis, privalo daryti tokią žydrai rožinę akimirką. Visų pirma, žinoma, - nuryti gerklėje iš susijaudinimo įstrigusį obuolį. Geriausiai – visą iškart ir be menkiausių ceremonijų. Jeigu to padaryti nepavyksta, galima obuolį perpjauti per pusę ir nuryti jį dalimis... O tada jau ateina metas apsidairyti, apšilti rankas ir lėkti, lėkti, lėkti tuo plačiausiu greitkeliu iš visų!
Meilė Išminčiai yra keistas dalykas. Kartą susidūręs su ja kaktomušom, visą savo gyvenimą po to kažkaip, tiesiogiai net neatsakinėdamas, sugebi atsakyti į štai tokį klausimą – kuo rinktumeis būti: laiminga kiaule ar nelaimingu žmogum?
Pasirenki, žmogau, antrąjį variantą ir kelio atgalios jau nebėra.
Senovės graikiškai galvoje vis sukasi, kad kiaulė yra laiminga. Tačiau ji nežino, jog tėra tik kiaulė. Nežino, kad egzistuoja žmogus. O žmogus tuo tarpu, būdamas nelaimingu, supranta, kad kiaulė tėra tik kiaulė. Nors ir laiminga. Žmogus taip pat žino, kad yra žmogus. Nelaimingas... Bet žmogus.
Nuo tų apmąstymų dienų mano galvoje toliau pinasi siūlų kamuoliukai. Iš vilnos, medvilnės, geltonų, mėlynų, oranžinių, senų, naujų, nekokybiškų ir kitokių siūlų siūlelių. Ir kiekvienas iš jų yra klausimas. Galvoje jų tokia raizgalynė...
Vargais negalais nukerpi vieną siūlelį – begėdiškai prisirišti čia pat atšuoliuoja kitas. Kartais su balta vėliava rankose, kartais net ir be jos. Tvarkingai susuki į kamuoliuką šaunią siūlų raizgalynę – už jos pamatai jūras išmėtytų kitų klausimų. Ir taip visada. Kartais atrodo, kad darbas juda į priekį. O kartais - kad tas „priekis“ kažkur truputį kitur nei galvojai. Jei ne už nugaros, tai bent kairėj - dešinėj pasimetęs.
Diena iš dienos galvoje vis sukosi siūlai - klausimai.
Galbūt todėl pamažu ėmė atrodyti, kad mano gyvenimo mašina lekia pati savaime. Ir aš joje nuo šiol tik prašalaitis keliauninkas.
Vis vangiau brangųjį automobilį tevairavau. O gal net apskritai mėlynomis akimis tespoksojau kaip, jam lekiant, skrieja vaizdai už lango...
Tačiau viskas net ir tada klostėsi pakankamai neblogai iki TOS AKIMIRKOS.

III dalis

Pastebėjau, kad manyje ima koketuoti du pasauliai. Meilė Išminčiai vis drąsiau šnabždėjo meiliausius žodelius į ausį Rūpestingumui, prigimtinei mano savybei.
Vis labiau ėmė ryškėti ši jų sąjunga. Meilė Išminčiai be perstojo uždavinėjo klausimus, narpliojo, sukinėjo, karpė ir surišinėjo jų siūlų raizgalynę. Šokte šoko aplinkui. O Rūpestingumas su vokiška švara tikrino, kad nė vienas tų klausimų nebūtų užduotas tik šiaip sau. Jis griežtai prižiūrėjo, kad visi jie būtų susiję su antspaudais šiaip sau nesišvaistančia PP. Pagalba Pasauliui. Gal juokinga iš šono, bet ne taip jau ir linksma iš vidaus.
Meilė Išminčiai ir Rūpestingumas bandė veikti. Įvairiomis temomis. Keliomis kryptimis.
Nagrinėjo „meilę“. Jiedu sakė, kad Tikroji Meilė yra sąmoninga. Jiedu sakė: „Manau, kad tikrai galima sąmoningai įsimylėti. Štai aš. Mačiau, kad mergina yra tyra. Gera. Graži. Atvira. Sąžininga. Protinga. Tobulėjanti. Stipri. Atsakinga. TIESIOG VERTA MEILĖS. Verta būti mano. Sąmoningai pamačiau, išanalizavau kokia ji nuostabi. Supratau, kad tokia ji verta būti mylima, verta būti mano moterimi. Iš tos nuostabos, džiaugsmo, kad yra pasaulyje toksai žmogus, ir kad tas žmogus būtent ji, aš ją ir pamilau. Tai yra TIKROJI MEILĖ. Gimstanti sąmoningai. Apgalvotai. Protingai. Labai svarbu tai, kad tokia ji gyvuos tol, kol toji mergina bus verta mano meilės. Tai yra, tokia meilė gali būti amžina. Ji nėra tik kvailas neaiškus jausmas, kuris praeina net nežinia kodėl, nuo ko. Tai yra meilė. O ne tas susižavėjimas ar aistra, ką žmonės paprasčiausiai ĮPRATO vadinti meile...“
Jiedu kalbėjo manyje. O aš tik bandžiau perduoti tai kitiems. Bet kiti nieko nenorėjo girdėti. Jie juk taip įprato...
Nagrinėjo „tautų maišymąsį ir įvairovę“. Jiedu sakė, kad pasaulis taps pilku, jei žmonės ir toliau taip karštligiškai naikins tai, ką turi brangiausio. Jiedu sakė: „Pirma - maišantis tautoms įvairovė mažėja, ne didėja. Kodėl taip atsitinka? Tautų maišymąsis yra tęstinis procesas, kuris be to dar ir palaipsniui stiprėja. Jei dviejų skirtingų tautų žmonės susilaukia palikuonių, tai šie būna tarsi nauji, įdomūs egzemplioriai. Tą akimirką gali atrodyti, kad įvairovė išaugo, nes iki tol tokių „egzempliorių“ nebuvo. Tačiau gyvenimas tęsiasi ir tuo įvykiu juk neužsibaigia. Tautos ir jau „mišrūs egzemplioriai“ maišosi toliau. Palaipsniui suvienodėja i naują darinį. Pasidaro panašūs visi į vieną. Lyg ir nieko blogo – iš pirmo žvilgsnio. Tačiau dabar pažvelkime iš ko tas vienas naujas mišrūnų darinys susidaro. Iš kelių skirtingų tautų... Turėjome daug. O dabar teturime vieną. Todėl tautų maišymąsis yra įvairovę naikinantis, o ne kuriantis reiškinys. Be to, dar ir apgaulingas dėl savo trumpalaikės (pirmos maišymosi stadijos, pirmos kartos) maskuojančios reakcijos. Antra - tai gali būti matoma ir gamtoje. Pavyzdžiui šunys. Yra skirtingos jų veislės. Pudeliai, senbernarai, dobermanai, buldogai ir t.t. Jų visų savybės yra labai ryškios ir unikalios. Tačiau staiga išleidus visus pasaulio šunis iš aptvarų, namų, būdų į laisvę, jie tarpusavyje pradėtų maišytis. Po metų pamatytume neregėtų šunų gausybę. Tačiau prabėgus dar keliems metams visi tarpusavyje persimaišytų dar kelissyk, taip pamažu supanašėtų ir suvienodėtų... Savybės iš radikalių ir labai skirtingų taptų švelniomis ir panašiomis. Įvairovė išnyktų. Trečia - tai spalvos. Maišant jas, iš pradžių gaunami labai įdomūs variantai. Pavyzdžiui liejant žalią su geltona, ar mėlyną su raudona. Tačiau spalvas ir jų mišinius maišant toliau, gaunama vis mažiau išraiškingų ir vis labiau panašesnių spalvų paletė. Kuri galiausiai virsta viena vienintele spalva. Įvairovė išnyksta.“
Jiedu kalbėjo manyje. O aš tik bandžiau perduoti tai kitiems. Bet kiti nieko nenorėjo girdėti. Jiems pernelyg lengva ir paprasta buvo likti laisvais. Visur ir visada.

IV dalis

Gyvenimo automobilis kasdien virto vis mažiau kontroliuojamu. Klausimai ritosi kaip ritas bangos jūroje. Ritosi dieną, rytą, vakarą. Ir naktį. Kartais nauji. Bet kuo toliau, tuo dažniau didžioji jų dalis buvo tie „kažkur kažkada matyti“ tipai.
Tu užduodi klausimą. Tada surauki kaktą ir jau nori suformuluoti atsakymą. Bet vos tik pradedi tai daryti, kai staiga atsimeni, kad... tuoj po to atplauks jau sekantis klausimas. O atsakymą į jį jau žinai. Hmm... Metas dar vienam klausimui. Dar vienam. Tik... Pošimts, visa ta situacija jau ne kartą ir ne du nagrinėta. O išvados kaskart užsidarydavo aplinkiniais žmonėmis.
Juk siūlų kamuoliukų esmė slypėjo juose. Apskritai pasaulyje nėra nieko svarbesnio už žmones. Nors pernelyg dažnai menkaverčiai būna ir jie.
Taigi, žmonės. Gyvename tuštybių mugės amžiuje. Visų galvos pramuštos tik trimis dalykais: laime, laisve, malonumu. Žinoma, šios trys sąvokos dar būna suplakamos į kokį madingą kokteilį. Ir pasaldinamos cukrumi iš kompanijos „Atlikime Tai Tuoj Pat“.
Lengvabūdiškumas. Suprantu tai net miegodamas. Galbūt todėl dabar man aišku bent jau viena - žmonės yra kiaulės. Net ir atsakymą į klausimą „kuo renkiesi būti: laiminga kiaule ar nelaimingu žmogum?“ jie pasirenka kriuksintį nuo pat įkvėpimo jam ištarti.
Mano sapne, ir gyvenime, automobilis važiuoja toliau. Jis lekia nevaldomas. Tik ne todėl, kad vairuočiau jį prastai. Ne. Tiesiog taisykles užhipnotizuoto šturmano balsu diktuoja KITI.