tai buvo iš rytmečio oro išmestas atvirukas su spindinčiu ženkliuku.
žaižaravo sniegas ir visi nešuliai palengvėjo - kilogramas nukrito iki 700 gramų.

ramiai sklęsdama švietė saulė virš ledo laukų, tuo pat metu buvo šilta ir šalta.
atsargiai slinko į priekį vėjas, lyg stumdamas vaikišką vėžimėlį.

šeimos išėjo į orą, pirmą kartą ilgai žvalgėsi po giedrą dangų.
mes atsidūrėmė kažkokios labai įdomios apysakos pirmam skyriuje.

saulės šviesa lipo prie kailinių kepurių, kaip žiedadulkės prie kamanių,
saulės šviesa lipo taip pat prie žodžio ŽIEMA, ir tol laikėsi, kol žiema buvo.

sniege rąstų krūvos natiurmortas sužadino prisiminimus. jų paklausiau:
„jūs iš mano vaikystės? „ ir rąstai atsakė: „taip“.

iš krūmokšnių sklido naujos kalbos murmesys:
žydo dangaus balsės, juodų šakų priebalsės, jų tylus kuždesys girdėjosi virš sniego.

lėktuvo draikenų sijonukai buvo panašūs į daugybė mažų pritūpimų,
ir stiprino ūžesys bundančios žemės galias.