***

Santrauka:
Sau pačiam.
Prisimenu rudenį:
braukiau Lapus
Jam nuo Pečių.
Ir tąkart klydau
Klykęs "Dieve, kaip kenčiu!".
Dėl šviesulio iš sosto miesto
Aukščiausią Angelą pamyniau.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Bala ir nuolankumo sviestas
Ambicijų neturi.

Nosinaites į lagaminą,
O ašaras į ašaras:
Pelenė vyro kurpaliu,
Tik kur čia Pasaka?

Žibintininku
liepsneles
nešiojau
ant
žvakučių:
pabudęs nebepamenu -
Dangau, tikrai visas užpūčiau?

Per išsigimusios žiemos
Speiguotą veidą
Zefyras pūstelėjo iš Niekados.
- - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -
Ir grįžo Mokinys pas Mokytoją,
Ir Pabaiga į Pradžią.

Tik Mykolo Svarstyklės rodo kita:
Kur buvo Mokytojas,
Liko skradžia - -
Velvet

2007-02-11 17:57:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Tikras Dearnis

Sukurta: 2007-02-11 18:27:40

Didžiųkų raidžių daugoka. Ne visada žodis parašytas didžąją raide tampa didesniu, svarbesniu. O pačio kūrinio turinys yra įdomus.