Pripažinkite, kartais būna dienų, kaip tyčia: gliaudai, rankioji saulėgrąžas gulėdamas paunksnėje kažkur po krūmais,  o jos šast ir baigiasi. Tada keikiesi, urzgi, spjaudaisi, vėl keikiesi, bet ar gi taip gražu, — klausia praeivis. Ir štai tu, nepažįstamojo---  

Mielo žvilgsnio paliestas, taip radęs tikrovę sapne, jauti, kad laisvė — skaisti, o laimė — tyra. Išgirdęs minties muziką, išlaisvini judesį, ir tik trapi šypsena, ne lūpose, o ten, viduje, tampa džiaugsmo mokytoju. Ir štai tekėdamas skaistus naujosios kartos rytas pažadina tai, kas buvo paslėpta, tai, ko, rodės, niekada nė nebuvo. Išgąsdintas atsiradusio trapumo ir troškimo pavytas, krenti ant kelių, ir toliau jau šliauži, lyg žemės artojas toliau sau ari, ir viena, ir kita, lyg žodžiai pavirtę lašais lietaus suterštame lange, pabyra ir ritas, kol saulė vis dar fone, kol vis dar šneka. Juk nėra ašaros, jei nėra adatos, ir kaip žvėriui netinka sparnai, taip tau netinka kvailiai, todėl pagaliau pajudėjęs švariai sau mini, jau tobulą  kelionę į ten, kur bent akimirka nesisukiosi atgal, ir skaistis sužibs vandenyje, kurs Tavo vienintelio veido akmenį slėps.

Ir štai nelauktai prisimeni vaikystę, kai šypsena buvo ryškiausia, o veide dar nematyti nenuoširdumo akmenų. Strikinėdavai į lovelę su balta, šilkine pižama. Strikinėdavai ilgai ilgai, ir štai rūbas pavargo... O galbūt Tu užaugai, mat---  

Pižamos kvėpavimas sunkėjo, o ši vis dar bambėjo spintoje nagais įsikabinus, jog niekur neis. Ją tampė, ją plėšė, o pižama vis laikėsi, spjaudėsi ir draikėsi. Kažkas išsikvietė kažką, ir pasitarę abu brūkštelėjo degtuku. Laukia, vėpso. Dega sau pižama, dega spinta... Dega svetainė, virtuvė, žiūrėk — jau ir batų dėžė... Štai stovi tiedu degėjai lauke, žiūri į jau miegančius namo pelenus.  Kažkuris jų kūkčioja, ir tik pižama, kažkur toli toli giliai giliai prunkščia užsikosėdama... Taip, tiesa, užaugai ir---

Nerimo pabučiuotas, drebulio įžeistas nusipurtai. Na, klausykit, gaisro tikrai nebuvo! — sutrikęs šauki. Nebuvo tai nebuvo, — šypsos praeivis. Galiu padaryt, kad būtų... — prideda, ir pasijutęs kvailiu susigėsta, nudelbia akis. Pažįstamas jam šis jausmas, pažįstamas. Kartą---

Susitiko nepažįstamieji. Abu bailūs, sveikinasi, nes reikia, ne todėl, jog nori. Pasisukioja po parką, iškapsto viens kito pomėgius. Po valandžiukės ima bruzdėti apie nieką, truputėlį vėliau — tylėti apie viską. Ir štai saulė jau slenka lovon, o nepažįstamieji skirstosi, apsikabina, apsimėto telefono numeriais. Toldamas vienas stabteli, šūkteli kitam: — O kuo Tu vardu?

Kuo Tu vardu, m?.. Ar nemanai, kad dabar stovi truputį kairiau, o gal dešiniau tos vietos, kur iš tiesų esi?.. Susipažinkime, aš — nesusipratimas, šiltai sveikinu ir sveikindamas sugniaužiu ranką. Tad kuo vardu esi?.. Nesakai?.. Todėl, kad stovi kreivai?.. Gal tiesiog nežinai?.. O gal  užmiršai?.. Daug kas užmiršta... Manai ji žino savo vardą?.. Kur Tau, ji tik---

Pabudo ryte ir suprato, kad vakaro nesulauks. Už lango — Alpės, papusryčiavusi supranta, kad tik didelės pusnys. Kepurė, šalikas, pirštinės, žengte marš, rogutes paaakelt! Ant kalno ledas — slidu. Žvilgteli, susiūbuoja, išsigąsta ir parkėblina namo. Sėdi prieš urzgiančią dėžę, jaučiasi saugi. Saugi ir rami,  — dainuoja mintyse. Ištraukia laidus, vėl pasiima rogutes ir šįkart traukia trise: kompiuteris, ji ir rogutės. Ant kalno vis dar slidu, bet užtat jau baimės — nė kvapo. Susėda abu ant rogučių, lekia, švilpia, pokšt. Žiupsnelis varžtų, truputis kraujo, guli lovoje ir verkia. Saugumo nėra, urzgiančio nebėr... Vakaro nesulaukia, užmiega.

Taigi pamirškime vardus, pamirškime ir veidus, ištrinkime gėles, išmeskime žvaigždes. Nukirskime medžius, ištirpdykim sniegą, išjunkim minties muziką,  ir štai tada pro šalį lekiančios bitelės paklauskime: sakykit, gerbiamoji,  kaip man nuvykt į šviesą?.. O ji pasipiktinus tik įgels jums. Nesusipratimas, patikėk, žino, ką kalba. Štai jai įgėlė, nes ši---

Tempia maišus namo. Truputis maisto, retkarčiais išbarškinantys viens kitą buteliai, čežantis popierius. Eina, eina, kol ima krypuoti kaip antelė. Krypuoja krypuoja, kol ima tipenti taip, lyg, rodos, dar lėčiau, ir ims slinkti atgalios. Sunkūs šėtonai, — murmteli, bet nestoja, o mėto akis gatvėmis, kad užmirštų nešulius. Namuose — šviesos, šviesose — langai. Juose — veidai. Tūkstančiai, — pasakytų poetas. Trys, — bamba ji. Ir visi kaip vienas ima mojuoti. Vargstančioji sutrinka, nori pamojuoti, bet rankos — kaip plytos — nei pakelt, nei paleist. Tipena ir nutipena, o naktį sapnuoja mojuojančius. Ryte pabunda, akys padengtos rasa, ir taip... Taip tyliai ir švelniai nori pakelti rankas, moti toli toli žmonių link... Bet raumenys mirę, suglebę pakaruokliai... Din di lin, din di lin...

Ir tikrai, kartais užtenka tik suvalgytų saulėgrąžų, nelauktai prikibusio keleivio, kad žiūrėk — aš ateičiau! Dažnai ateinu, kad ir dabar, štai---

Skaito knygą. Akys išpūstos it kolorado vabalus valgytų. Skaito angliškai. Akys bėgioja eilutėmis, nė nesuprasi, ar labai įdomu, aš ką suprasti bando. Į kambaryje įtrypčioja sesuo. Prieina prie skaitytojos, mesteli akį į tekstą, po to į mergaitę. Vėl į tekstą ir galiausiai griūna ant žemės. Griūna ir juokiasi. Juokiasi valandą, juokiasi dvi. Išdžiūvusi ir sulysusi nuo kvatojimosi po trijų sekinančių valandų sušvokščia skaitovei: — Jėjom, Tu gi knygą atvirkščiai laikai.

Matot, sakiau jums, aš esu visur, kartais manęs net per daug. O ar žinot, kur man buvo mieliausia gyventi?.. Vaikystėje. Ten manimi žavėjosi nesugadintos, nesutryptos akys, o dabar jos — užaugusios,  tik tolyn nuo savęs varo, bara, kad padariau tą, bara, jog padariau aną. Dūsauju ir prisimenu, kad---  

Kai miškas sumano padūkti, laikykis, vaikyti! Ir ne tik save, bet ir skrybėlaitę saugok; juk grybai tango šoks, o voveraitės slėpiningam pagalvių mūšiui ruošis. Pūkšt, pūkšt ir vaikystės valtimi irstysies po žaliąją girią lyg po amžinąją jūrą, kur kraštelio nei matyti, nei regėti. Čia ir pikti ežerai baltais rūbais bėgios, ir palapinės pačios sau medžiagas lygins bei statysis tarp mieguistų medžių, kai žmogaus širdis vis dar šoks kartu su voveruškom. Galbūt ne samanose, galbūt puode, bet juk šoks, tiesa?.. Ir tie keliai, tie ramūs keliai, kai nuoga naktis šmurkšteli į vandenį, niūniuos sau daineles apie batuotą katiną, kurs ateina kartu su sapnais ir meiliai apkabina mažiukę nosiukę...  

O jūs tik pažiūrėkit, tik pažvelkit, kokios tada buvo akys! Kaip jos troško regėti, kaip troško tikėti. Ak, skraidžiau malonumo padangėse, kai vaikai---

Žaidė kieme, žaidė, kol į žaidimą įsijungė virvė. Tiksliau, kaip pasakė Petriukas, — žaltys. Ką gi — vaikai naivūs, pasaulio drąsuoliai, nieko nebijo — žaidžia toliau, ir tik džergžt... Skambutis. Petriukas virvelę tik šast į kuprinę — ir šmurkšt į pamoką. Biologija. Pokštausim, — šypsosi Petriukas. Paleidžia gyvūnėlį ir žiūri, kas bus. Ima ir būna riksmas; iš pradžių mokytoja spiegia vyro balsu, po to vaiko, ir galiausiai užbliauna kaip neblaivi moteris. Tiesą sakant, istorija mažų mažiausiai kvaila. Ir moralo nėra, nebent kad moterys balso virtuozės. Man tik įstrigo mokytojos žodžiai: — Patraukit tą slieką nuo manęs, patraukit... O dar sako, kad mokslas padeda. Galbūt tik užgydo tuštybės skyles?.. Aš, nesusipratimas, pažadu apie tai pamąstyti ir vėliau pranešti, ką nuspęsiu...  

Ir juk nieko keisto, kad dvejonių neišvengiu. Nelengva vaikščioti, kai esi gimęs skraidyti. Tai, ką renkuosi, renku kitiems. Esu galingas, žaidžiu su likimu kaip vėjas su savo rodykle, bet nieko negaliu pasirinkti sau. Juk tikrai — kas gali nutikti nesusipratimui?.. Nesusipratimas?.. Svajoju apie tai... ---

Imti ar ne?.. Sako, skorpionai — pavojingi. Tai imti ar ne?.. Tiek to, vetuoju.
Imti ar ne?.. Penkiasdešimt gramų, sako, ne riba. Tad dėl šventos ramybės — imam. O... Mikt, mikt, suuuukasi...
Imti ar ne?.. Pinigai, kaip žinia, nepakenks, bet kyšis... Neimsiu... Nors gal dar penkiasdešimt gramų imu... Kyšis?.. Taigi nieko baisaus... Imu. Žagt, žagt...
Gerą draugą, imti ar ne?.. Dvejoju... Didelė atsakomybė, vardan šviesesnės galvos dar penkiasdešimt gramų... Vis tiek neimu... Sako, sunku žmogui gyventi... Neimu žmogaus, imu skorpioną... Jis paprastas, jis lengvas.. Cakt, ir krenti į dykumos smėlį lyg nulaužtas medis girioje, kurioje auga vienas...

Sakot, melas?..  Gerai, tikiu jumis, štai, imkit saulėgrąžų, graužkit toliau. O aš dar sugrįšiu, juk žinot, kad grįšiu...---