Man būtinas miražas tulpės dykumoj
kasnakt sausyn pražystančios iš lėto.
Priglaudžiančios prie žemės galvą - tuoj
prikelsiu vieną žiedą karštą kietą.

Išgėręs virpulio troškaus žiemos,
kurios nelankė net daige glūdėjęs.
Dangaus klausydavos, tikėjosi, jog duos
sugerti snaigę smėlis kol nespėjo.

Pramerkia trupančias akis
vilties vandens many pasemti bando.
O aš glaudžiu snaiges, tegul jų nematys
baisu juk bus klausytis melagingo gando.

Kaip snaigės dykumoj netirpsta
nors traukiu jas iš lūpų, iš delnų,
tačiau paliesti žiedą laikas ilgsta
padovanot savęs nemoku
dykumoj dūstu.