Kino apysaka

Vyras akimirksniu sučiupo žiurkę viena ranka per pusiaują ir stipriai suspaudė pirštais. Ta cyptelėjo ir nugaišo. Dėl tikrumo vyras kita ranka dar nusuko jai galvą ir tada numetė viską toliau nuo savęs. Miegoti jau nebuvo prasmės, nes brėško, o ir vargiai vėl būtų užmigęs, nes kiekvieną kartą, kai jau rodės palaimingai užsnūs, kokia nors žiurkė palaidodavo tas viltis. Keturias sugebėjo patykojęs pagauti ir nugalabyti, dar trys paspruko jį apkandžiojusios ir daugybę, gal dvidešimt jis nuvaikė.
„Karas yra žiurkių metas, karas – žiurkių žvaigždžių valanda.“ Tokią išvadą jis pasidarė per pastarąsias kelias dienas.
Oras buvo sprangus, drėgmės net ir šiuo metu nesijautė. Dulkės rodės ir nebuvo nutūpusios, nors vėjo, galėjusio joms tai sutrukdyti, irgi nesijautė. Visa ta sausa migla tvyrojo virš miesto trečia para, trečia para nuo tada, kai nutilo paskutinis šuvis, nuo tada, kai miestas tapo tuščias. Nuo tada, kai jį apleido karo veiksmai. Karas, sunaikinęs miestą ir visa, kas gyva, nužengė tolyn, palikęs griuvėsius, tuščias kiaurymes namų sienose, vienišas sienas be stogų ir dulkių uždangą prislopinti gūdų vaizdą.
Per tas tris dienas jis nematė mieste nei vieno žmogaus arba šuns, ar kokio kito gyvo padaro, išskyrus žiurkes. Jas matydavo ir dienos metu drąsiai šmirinėjančias po ištuštėjusį miestą.
Reikėjo ir jam eiti, palikti negyvą miestą, bet dar galutinai neapsisprendė, kur eis. Norėjosi eiti prie jūros, norėjosi išvysti neaprėpiamą galybę vandens, tikėjosi, kad vanduo išgelbės jį nuo šios beprasmybės, išplaus mintis, atmintį ir sugrąžins švaraus ir taikaus gyvenimo realybę. Tikėjosi perplaukti vandenis ir atsidurti kitame krante, kur nebus priminimo apie žmonių išprotėjimą, kur gros muzika ir žmonės siūbuos apsikabinę šokio ritme. Ir dar jis pagalvojo šią minutę apie šaltą indelį su ledais.
„Kvailos mintys, to niekada nebus“.
Rytas sparčiai šalino sutemas, pro dulkių uždangą tuoj turėjo į miestą įspisti abejinga žmonių kvailybėms raudona saulė.  
„Šiandieną reikia apsispręsti, negalima ilgiau čia pasilikti.“ Pagal saulę susiorientavęs kurioje pusėje yra jūra, jis pasuko ta kryptimi. Saulė kilo jam už nugaros ir priekyje driekėsi ilgas nerealiai didelis ne žmogaus, o milžino šešėlis. Tai jį šiek tiek pralinksmino.

Visą naktį ji bijojo užmigti, kurstė laužą, bet žiurkėms ugnis ir jos buvimas buvo nė motais, jos vis šmižinėjo tai vienur, tai kitur, lyg būtų turėjusios kažkokių svarbių, neatidėliotinų reikalų. Gal taip ir buvo, kas jas supaisys.
Reikėjo eiti, dingti kur nors, kur nėra tų bjaurių padarų. Šūvių nesigirdėjo, ji net neužfiksavo kiek laiko tęsėsi tyla. Gal dvi ar trys dienos? Tik vakar, kai mirė Sangas, ji atkreipė dėmesį, kad aplink mirtina tyla. Iki tol jie dar pasikalbėdavo, o paskui liko visai viena.
Ji neverkė, keista, bet visą naktį laikė ant kelių mirusio Sango galvą ir neverkė, žiūrėdama į jį. Jis jau nebuvo toks gražus, aptvarstyta kakta išryškino atsikišusią smailą nosį, skruostai neturėjo įprasto raudonio ir buvo numirėliškai išbalę. Bet gi jis ir buvo numiręs. Taip, tiesa, jis mirė. Bet kodėl gi aš neverkiau jo, kodėl? Aš jį taip mylėjau. Keistas klausimas neleido jai būti budriai ir per vėlai pastebėjo, kad viena žiurkė prasmuko kelnių klešne iki Sango tarpukojo ir dabar kažką ten intensyviai maitojo. Nesąmoningai vožė visa jėga delnu į Sango tarpkojį ir užčiuopė gyvą padarą. Pirštais suspaudė parazitą ir mygo tol, kol išgirdo cyptelėjimą.
Reikėjo kuo skubiau palaidoti Sangą ir eiti kur nors, nors ir nežinojo, kur galėtų eiti.

Staiga jis išgirdo dunksėjimą. Kažkoks sausas ir kietas garsas dunkt, dunkt. Po to tyla ir vėl dunkt, dunkt. Sustojo, įsiklausė. Dunkt, dunkt. Tyla. Garsas buvo kairėje už ano namo sienos. Jis nuėjo lėtai į tą pusę, laukdamas garso pasikartojimo. Dunk, dunkt. Aha, tikrai čia. Sparčiai apibėgo namą ir sustingo. Už namo mergina kažkokiu metaliniu vamzdžiu daužė žemę, po to rankomis rausė duobę. Tada vėl paimdavo gelžgalį.
- Gal padėt?
- A, kas jūs? – merginai net vamzdis iš rankų iškrito.
- Turiu kastuvėlį, padėsiu.
Priėjęs arčiau jis viską suprato. Duobė dar tik pradėta buvo kasti, mergina buvo tik atsižymėjusi  duobės plotį ir ilgį. Numirėlis gulėjo šalia. Matėsi, kad darbo bus gerai valandai, žemė kieta, žvyruota. Gal reikėjo pasieškoti kitos vietos, lengvesnės žemės, bet kita vertus suprato, koks skirtumas. Laikas buvo brangesnis, tad nedelsdamas ėmėsi darbo.
- Tu jį pasaugok, prižiūrėk, kad žiurkės nesudorotų, aš greit.
- Gerai.
- Kada jis mirė?
- Vakar. Naktį. Šią naktį.
Mergina vėl laikė jo galvą sau ant kelių ir verkė. Dabar jau verkė. Nesuprato kodėl, bet verkė. Visai negalvojo apie Sangą, galvojo apie save, apie tai, kad niekada nebutų pajėgusi tuo gelžgaliu ir rankomis iškasti duobės, kad Sangą ir ją, besirausiančią žemėse būtų suėdę tie nepakenčiami padarai, jei ne šis stiprus vyras, nežinia iš kur atsiradęs su karišku kastuvėliu rankose, kariškai apsirengęs, gal ir daugiau jų čia yra, gal ji bus išgelbėta, gal tuoj gaus šiltą vonią ir po to lovą, gal dar pavalgyti ko nors ir arbatos, ir verkė. Taip gaila buvo savęs, lyg jau būtų mirusi.  Bet gi aš gyva. Ne, geriau būčiau mirusi, kaip Sangas. Vargšelis Sangas, jis nesulaukė išsigelbėjimo. Išsigelbėjimo? Argi tai išsigelbėjimas?
Turbūt labai mylėjo, o gal brolis, kad taip gailisi? Nors greičiausiai ne brolis, dėl brolių kitaip verkiama. O iš kur tu žinai, ar daug matei, tokių scenų? Ne, aš tik taip spėju. Graži mergina, įdomu, kaip čia pateko, kodėl pasiliko?
- Maniau, kad nieko jau nėra mieste, o pasirodo dar tu buvai su... Kas jis tau, brolis?
Negirdi. Na, ką gi.
- Sakėt kažką? Atsiprašau, - mergina skubiai nusišluostė ašaras.
- Nieko, šiaip pakalbinau.
- A, taip, taip. Sangas man ne brolis, draugas. Artimas draugas. Buvo. Nors ne, artimi mes nebuvom, tik ruošėmės.
- Aišku. Jau baigiau, galim pabaigti.
- Nežinau, kaip tai daroma.
- Tiesiog nuleiskim ir aš užkasiu. Ką gi daugiau, kalbų juk nesakysime?
- Sudie, Sangai.
Jis paima Sangą už pažastų, bet ji ūmai jį sustabdo.
- Palaukit, aš tuoj.
Ištraukusi iš Sango švarko vidinės kišenės mažą užrašų knygutę kažką greitomis joje užrašo ir įdeda ją atgal.
- Dabar viskas.
Jis skubiai suverčia žemes ir užlygina duobę. Kastuvėliu nubrėžia kryžiaus ženklą ir persižegnoja.
Ji nebeverkia, viltingai žiūri į vyrą.
- Jūs kur dabar?
- Nežinau, o tu?
- Irgi nežinau. Galiu eiti kur noriu.
- Tada eime.
Ji eina už jo. Jis atsigeria iš gertuvės ir pasiūlo jai.
- Oho, tai stipru. Kas čia?
- Konjakas.
Saulė trumpina jų šešėlius, dabar jie nebeatrodo tokie milžiniški, kaip anksti ryte. Tai vėl jį kažkodėl pralinksmina.


- Aš girdžiu ošiant jūrą.
- Mes ir ėjome prie jūros. Galim čia pernakvoti, o ryte jau būsim prie vandens.
- Ne, aš noriu dar šiandien ją pamatyti.
- Kaip žinai, bet jau tamsu, tu vargu ar ką matysi.
- Aš bent pasinersiu į ją.
- Gerai, eikime.
- Tu man nieko nepasakojai, kaip atsilikai nuo savo būrio.
- Tu neklausei.
- Taip, buvo kažkaip nepatogu. Maniau pats papasakosi.
- O dabar jau patogu klausti?
- Dabar patogu. Dabar tamsu, be to tu pats taip ir nepasakoji, tad... Pagaliau aš jau apsipratau su tavim.
- Matau. Jau net nebesikreipi Jūs.
- O tu norėtum?
- Ne, ne gink Dieve. Aš neatsilikau.
- Tai kas atsitiko? Visi žuvo?
- Ne. Tada dar ne. O ir dabar nežinau, ar žuvo.
- Tai kas tada buvo?
- Man atsibodo. Man atsibodo viskas. Ta beprasmybė, tas šaudymas, tie puldinėjimai, atsitraukimai...
- Tu dezertyravai?
- Galima traktuoti ir taip. Bet aš dezertyravau ne iš savo kariuomenės, aš dezertyravau iš karo.
- Kaip tai?
- O taip. Aš jau nebežinojau, kas priešas, kas draugas. Tie anapus juk nenorėjo man asmeniškai nieko blogo, kaip ir aš netroškau mirties tų vaikinukų, kuriuos mačiau per binoklį. Mano vadai man aiškino, kokie niekšai yra mano priešai, bet aš mačiau ką kita. Aš žinojau, kad ir mūsų politikai tokie pat parsidavėliški ir veidmainiai, kaip ir jų, ir kad mes, paprasti kareiviai tesam žaisliukai jų rankose ir aš neturiu jokio noro žudyti priešais esančias akis, kuriose išskaičiau ir baimę, ir viltį, ir meilę, ir ką tik nori, tik ne priešiškumą ir ne neapykantą. Tai buvo žmogaus akys, tokio pat, koks esu aš, su savo svajonėmis, mintimis ir viltimis.
Jis sustoja ir atsisėda. Lėtai užsirūko.
- Kas buvo paskui?
- Paskui nieko nebuvo, - išpučia dūmą. – Aš atsistojau, padėjau automatą ant griuvėsių krūvos ir nuėjau į šoną.
- Kaip į šoną?
- Į šoną. Aš nėjau tiesiai, pasukau į šoną ir nuėjau iki gatvės kampo, paskui pasukau į dešinę ir dingau namo rūsyje. Taip, tai buvo dezertyravimas.
- O ką anie?
- Nieko. Viskas staiga nuščiuvo. Niekas nepaleido nė šūvio, nei priešai, nei savi. Buvo tylu, kol aš dingau jiems iš akiračio. Po to vėl pasipylė. O aš neužilgo užmigau. Kai prabudau, jau buvo tylu.
- Čia tai bent. Jie leido tau pasitraukti? O jeigu tave būtų nušovę?
- Tada man buvo nesvarbu. Tik vėliau, kai pabudau supratau, kad gyvas likau per stebuklą. O tu?
- Aš? Irgi likau gyva per stebuklą. Sangas uždengė mane savo kūnu, kai netoliese kažkas sprogo. Jis griuvo ant manęs ir pridengė mane nuo skeveldrų.
- Kaip tai didvyriška.
- Taip, aš jam dėkinga už išgelbėjimą. Gaila, jau negalėsiu jam atsilyginti.
- Tu jam atsilyginai, buvai su juo iki galo.
- Jam ne to reikėjo. Tiksliau sakant, mums abiems ne to reikėjo. Nors paskutiniu momentu jam turbūt tik to ir reikėjo, kad būčiau su juo iki galo. Taip, jis to ir prašė, sakė „nepalik manęs“.
- Tu užsiminei, kad jums ne to reikėjo, tai ko?
- Eikim toliau. Tu pailsėjai?
- Taip, - gesina nuorūką ir keliasi.

Jis žinojo, kad eiti liko nedaug, jautė jūrą esant už kokių trijų kilometrų, bet vidinė nuojauta jam kuždėjo, kad pasiekti krantą naktį yra pavojinga. Visą dieną, kiek jie keliavo, nesutiko nei vieno žmogaus, ir tai jam kėlė nuostabą, o kartu ir baimę. Jie ėjo aplenkdami kaimus ir pavienes sodybas, nes nežinojo, kas jų ten gali laukti, bet nepastebėjo juose jokios gyvybės požymių, išskyrus tai, kad pievose matė besiganančias karves. Gal žmonės paprasčiausiai tūnojo savo būstuose arba buvo pasitraukę į saugią vietą? Galėjo būti, aišku, ir dar blogiau, bet jis nenorėjo  taip manyti.
Vienu metu jie buvo sustoję pamiškėje atsipūsti, ilsėjosi porą valandų ir per tą laiką sumanė pasimelžti netoliese esančią karvę.
- Jūs mokate melžti? – paklausė ji.
- Žinoma, nors niekada to nebandžiau.
Ir tikrai, jam pavyko. Iš pradžių karvė lyg ir šalinosi jo, bet jis kažką švelniai jai kuždėjo, mergina negirdėjo ką, bet karvė galų gale sustojo, nulenkė galvą ir draugiškai, kaip pasirodė merginai, sumūkė. Tada vyras patapšnojo žalmargei per nugarą, paglostė šonus ir atsiklaupęs ėmė smaukyti jos spenius. Pienas liejosi ant žemės, nepataikydamas į pastatytą kareivišką aliuminį puodelį. Tada mergina irgi pritūpė šalia vyro ir, paėmusi puodelį į ranką, gaudė juo baltą srovę. Taip jie išgėrė po kelis puodelius šilto pieno.
Po to jie dar kurį laiką ilsėjosi po medžiais, vyras visą laiką tylėjo, tylomis atkišdavo sausainį ar cigaretę, ir ji buvo dėkinga jam už tai, kol kas jai norėjosi pabūti vienai su savo netektimi, savo mintimis ir savo viltimis apie ateitį. Be to, taip jai buvo patogiau jį stebėti.
Iki tol ji susitikdavo tik su savo bendraamžiais vaikinais, vyresniems ji nejautė simpatijos. Jai nepatiko jų šiurkšti oda, ryškūs vyriški bruožai, rimtumas ir jėga, atsispindintys žvilgsnyje.
Šis vyras buvo būtent toks. Visiška Sango priešingybė. Sangas. Jai nusmelkė širdį vien ištarus mintyse jo vardą. Ji norėjo apsiverkti, bet gėdijosi šio visiškai jai svetimo atšiauraus kariškio, nors jis gal net nebūtų to pastebėjęs, ko gero jis nė karto ir nebuvo į ją pažvelgęs. Taip bent jai atrodė. Ir vistik gerai, kad bent kas jai padeda šiuo metu, tegul ir šis senis. Kiek jam? Gal trisdešimt?  

Staiga pasipylė šūvių papliūpos. Kulkos švilpė jiems virš galvų ir vyras akimirksniu krito ant žemės, nusitempdanas su savim ir merginą. Ji ėjo šone nuo jo kiek atsilikusi, tad jam teko griūti atgal, pakeliui pasisukant į merginą ir sugriebiant jos kūną už  klubų. Laimei ji neriktelėjo  ir nesipriešino. Jau gulėdamas jis prisitraukė ją po savim, ji buvo lengvutė, bet kartu labai stangri. Jis nustebo, kad spėjo šią akimirką įvertinti jos privalumus, nors iš tiesų, jis visą dieną paslapčiomis rijo ją akimis, tramdė save, kandžiojo dantenas, įkalbinėjo save liautis galvojus apie ją, ji ne jam, daug jaunesnė už jį, galima sakyti dar visai vaikas, bet viskas buvo veltui. Netikėtai pagaudavo save matuojant jos ūgį, svorį ir talijos apimtį. Tada nenusakomas saldumas aptraukdavo akis, svaigdavo galva ir jis vos susilaikydavo neužgriuvęs ant jos bet kur, ant kelio, miške ar prie melžiamos karvės. O dabar tai įvyko, ji buvo po juo, pilvu į žemę, jis jautė savo apatine kūno dalimi jos sėdmenis ir suprato, kad ji irgi jį jautė, tai buvo palaima. Deja, aplinkybės buvo netikusios. Reikėjo kuo skubiau nepastebimai keisti dislokacijos vietą. Ir jis, tvirtai suspaudęs ją savo glėbyje, atsargiai, kad netrekšteltų išdavikiška šakelė, nusirideno su ja kaip galima toliau į šoną nuo tos vietos, kur juos užklupo kulkos.
Savisaugos instinktas jo neapgavo.
- Į ką šovei? – išgirdo jis žemą balsą.
- Man pasirodė, kad kažkas šmėstelėjo, - atsakė jam kitas kiek skardesnis balsas. – Gal tik pasivaideno, nežinau. Pyliau dėl visa ko.
- Parodyk, kur tu matei? Reikia patikrinti, maža kas.
- Kažkur gal čia. Arba toliau, sunku pasakyti tamsoje. Gal tik pasirodė?
- Gal.
Jie naršė prožektoriais į visas puses, ir vyras pajuto, kaip vieną kartą prožektoriaus spindulys akimirką užkabino jo kamufliažinę uniformą, bet atgal negrįžo. Vadinasi nepastebėjo. Reikėjo gulėti ir jokiu judesiu neišsiduoti. Rodos, tą suprato ir mergina, ji visiškai pakluso jo kūno įsakmiai valiai, nors su didele nuostaba juto ir to kūno vos valdomą geismą. Dabar neturėdama kitos veiklos ji galėjo atsidėti savo pojūčių analizei. Jai buvo netikėta suvokti, kad jos visai neslegia tas sunkus kūnas, kad priešingai negu vaizdavosi, tas vyras visai nedvokia, nors ir nesklinda nuo jo tas aromatas, kuris visada lydėjo Sangą. Ji juto jėgą, saugumą ir didelę, netgi deginančią šilumą. Ji buvo visa apgaubta jo, jo buvo visur, ji juto jį visomis savo kūno ląstelėmis, jai vaidenosi, kad tuoj ištirps jame ir išnyks kaip atskiras individualus vienetas. Bet svarbiausias dalykas jai buvo tai, kad dabar ji žinojo, jog yra geidžiama šio vyro, kuris visą dieną, regis, nekreipė į ją jokio dėmesio. Staiga ji suprato, kad jei tik jiems pasiseks iš čia ištrūkti sveikiems, ji turės šį stiprų vyrą savo valdžioje. Neabejotinai. Šis suvokimas jai buvo saldus ir ji vos nesudejavo iš malonumo. Tartum tai nujausdamas, jis uždengė jos burną ranka. Delnas buvo šiltas ir minkštas. Ji atsargiai palietė jį lūpomis.
Anie nuėjo, o jie vis dar gulėjo nejudėdami. Vyro kojos buvo įsitempusios, mergina irgi nesistengė atšlyti.
- Kas tai buvo? Kas jie? – sukuždėjo į jo delną mergina.
Jis užspaudė jos burną dar stipriau ir nieko neatsakė. Po to pagalvojo, kad negerai nieko jai nesakyti, ir, prisilietęs lūpomis prie jos skruosto, sukuždėjo:
- Nežinau.
Jo lūpos kvepėjo tabaku, o skruostas buvo dygus ir jai norėjosi perbraukti per jį delnu, bet tik pasikasė į jį savo veidu. Dabar jis kiek atsitraukė nuo jos ir ji apsivertė ant nugaros.
- Jie gali grįžti, - sukuždėjo ji ir palindo po juo, rankomis prispaudusi jo galvą sau prie lūpų.

Buvo keista suvokti, kad gulėti su šiuo vyru jai patiko daug labiau, negu su Sangu. Sangas buvo vaikas, palyginus su juo. Vaikinas savo sudėjimu mažai skyrėsi nuo jos, jis buvo daugiau negu lieknas, galima sakyti liesas ir labai legvutis, ji beveik nejusdavo jo svorio, kai jie glamonėdavosi. Vienu metu jai pasirodė, kad išduoda Sangą su šiuo vyru,  ir net panorėjo, kad jis būtų gyvas ir pamatytų dabar ją štai čia, gal net vienas iš tų, kurie  naršė su prožektoriais, galėtų būti Sangas, jai patiko susikurti tokią fantaziją, ji juto, kad išdavystė ją svaigina ir teikia neapsakomą malonumą. Dabar ji su šypsena prisiminė tas paskutines valandas, praleistas su Sangu ir tas priesaikas, kurių jis reikalavo ir kurias ji lengvai ir kartu labai nuoširdžiai jam davinėjo, kad niekada, niekada nebus niekieno, kad visada liks ištikima tik jam. Nepraėjo ir para, o ji jau guli po kitu ir dar nori, kad ją matytų ar kaip nors tai sužinotų Sangas.
Sakykim, jis vis dėlto yra gyvas, ir juos suranda tie su prožektoriais, iš kurių vienas yra, tarkim, Sango pusbrolis, juk iš tikro ir balsas, to, kuris šaudė, lyg ir pažįstamas jai, taigi, jie juos suranda ir tada tas Sango pusbrolis skambina Sangui ir sako: „Žinai su kuo tik ką užtikau besiraičiojant žolėje tavo pupytę? O gi su tokiu Rembo“.
Iš tikrųjų, kaip tiktų šiam kariškiui Rembo vardas. Sangas įsakytų savo pusbroliui juos nušauti, jis rėktų įsiutęs į telefoną, kad ji kekšė, kad ji išdavė jį, o ji tuo metu tik dar stipriau prisiglaustų prie Rembo ir mirtų kartu su juo ant jo krūtinės. Šiuo metu ji užsimanė pabūti ant vyro krūtinės ir lengvai pastūmėjusi apvertė jį ant nugaros. Kaip gaila, kad to nemato Sangas.

Jiedu tūnojo rūsyje jau trečia para. Sangui nebuvo galima rodytis mieste, nes jį tuoj būtų sučiupę vieni ar kiti ir privertę kautis kurioje nors barikadų pusėje. Sangas nepalaikė nei katalikų, nei demokratų, apskritai jis buvo apolitiškas ir kariauti dėl nelabai aiškių dalykų, jam rodėsi visiškas absurdas.
Rūsys priklausė jos kaimynei, bet buvo tuščias, kadangi kaimynė niekada juo nesinaudojo dėl savo negalios, tad jie abu su Sangu įrengė jame savo pirmąjį bendrą kambarį. Nieko ypatinga ten nebuvo, tik kažkieno išmestos durys, kurias padėję ant keturių plytų ir uždengę pripučiamu čiužiniu bei antklodėmis, turėjo viengulę lovą, kurioje išsiteko dviese. Antklodes ir pagalvę ji atnešė iš namų, kai tėvai viską palikę bėgo iš miesto. Ji tuo metu buvo pasislėpusi su Sangu rūsyje ir tėvai jos nerado.
Pirmas dvi paras ji dar išeidavo į miestą ir susigriebdavo kokioje nors apleistoje parduotuvėje sauso maisto arba kokį skudurą, bet jau trečiąją miestas ištuštėjo, liko tik dvi kariaujančios pusės, kurių kiekviena atsitempė sunkiąją artileriją ir pritraukė savanorių ir pėstininkų pajėgas. Užvirė įnirtingi gatvių mūšiai, išeiti laukan jau buvo neįmanoma, ir jiedu su Sangu prisispaudę prie galinės sienos stebėjo per siaurą langelį, kaip griūna gretimi namai.
- Tu nesigaili, kad pasilikom? – sukuždėjo ji.
- Tu jau dešimtą kartą to klausi, - nervingai atkirto Sangas. – Čia mes bent išgyvensim, greit viskas baigsis, o ten neaišku, kur pabaiga.
- Kol kas ir čia aš nematau pabaigos, ir dingti iš čia mes jau negalime. Dar vakar galėjome, o šiandien jau ne.
- Vakar mane būtų iškart sučiupę katalikai arba demokratai. Gal net būtų nušovę kaip dezertyrą. Manai jie aiškintųsi?
- Taip, taip. Tiesiog aš labai bijau. Man baisu.
- Rūsys atlaikys, net jei ir grius namas. Greičiau jie išsipyškintų, idiotai.
Jis atsikėlė ir nuėjo arčiau langelio.
- Sangai, kaip tu manai, ar yra po mirties kas nors?
- Ką sakai?
- Sakau, ar yra po mirties gyvenimas...
- Ša, nerėk, dar išgirs kas nors, - jis skubiai grįžo pas ją į lovą.
- Kas išgirs, čia toks triukšmas. Man tiesiog įdomu, kas būna po mirties?
- Nieko. Laidotuvės.
- Aišku.
- Na, ko tu vis įsikalei „ mirtis ir mirtis“, lyg nieko daugiau įdomesnio nebūtų? Mūsų tai neliečia, mes nekariaujame.
- Kiek žūsta tų, kurių tai neliečia?
- Žūsta, na ir kas? Mes turim kitų planų, juk mes dar nekalti. Mes negalime mirti va taip, nei iš šio, nei iš to, dar nepabandę.
- Vakar bandėme.
- Taip, bet tu neleidai.
- Man skaudėjo. Aš negaliu iškart per vieną kartą. Mes juk susitarėme, kad leisiu tik tiek, kiek galėsiu.
- Taip, bet galėtum būti kantresnė, tiek nedaug trūko.
- Man baisu, kad aš mirsiu su plėvele. Įsivaizduok, kas nors po tūkstančio metų atkas mane, nustatys mano amžių ir nustėrs iš nuostabos, kad tokio amžiaus ji dar buvo nekalta. Galvos, gal buvo kokia baidyklė arba vienuolė.
- Bet pagal kaukolę nupieš tavo veidą ir atkris ta versija, kad tu baidyklė. Liks arba vienuolė, arba lesbė.
- Fui, kaip šlykštu.
- Gal šiandien užbaikim tavo problemą iki galo, kad ateinančiom kartom nereiktų laužyti dėl tavęs galvą.
- Tavo problemą irgi.
- Na, mane atkasę, tyrinėtojai vistiek nieko nesužinotų apie mano nekaltumą. Nebent tu paliksi raštelį.
Visai netoli sprogsta sviedinys, po to iškart dar vienas. Su trenksmu griūna kaimyninis namas.
- Gal negaiškim laiko ir spręskime savo rūpesčius.
- Dabar?
- O kas?
- Bet dabar diena, šviesu, dar kas pamatys.
- Pamatys? Tu durna, kaip dievą myliu.
- Įsivaizduok, gal kas bėgs pro šalį, sugalvos pasislėpti rūsyje, o čia še tau, kad nori, dulkinasi kažkokie bepročiai. Aplink karas, o jie...
- Na, įbėgs, pamatys, kad užimta, sakys „atsiprašau“ ir nubėgs toliau.
- O jeigu norės pasilikti? Sakys :„galima ir man, aš sekantis“.
- Tada aš jam įspirsiu į subinę ir pasakysiu :“tu man nepatinki, tavęs aš nepisiu“.
- Ne, gal jis norės manęs, ne tavęs?
- Ne manęs? Manai, kad taip gali būti?
- Oi, koks tu savimyla.
- Na, tai ką, rizikuojam?
- Nežinau, gal palaukim kol sutems?
- Man tai jau ir dabar tamsu per tas dulkes.
Girdisi kurtinantis švilpimas ir sviedinys smogia tiesiai į jų namą. Rūsio lubos įgiuva, krenta tinko gabalai, vienas pataiko Sangui į galvą. Ji užsiėmusi galvą klykia. Sangas griebia ją už rankos ir išsitempia iš rūsio. Po akimirkos jie jau lauke. Šalia sprogsta granata, Sangas aikteli ir krenta ant jos. Jo galva kruvina, iš kojos sruvena kraujas. Sukaupusi jėgas ji išsivaduoja iš Sango ir tempia jį už pažastų atgal į rūsį.

Mėnuo išlindo iš už debesų ir jai staiga pasidarė gėda, kad guli ant šio vyro, kuris net nebandė ką nors jai padaryti. Ji gulėjo ant baslio, didelio nejudraus baslio. Argi Sangas būtų ištvėręs nors minutę tokio gulėjimo? Jis būtinai būtų savo rankomis įlindęs į visas intymias jos kūno dalis. Ir ne tik rankomis. Po rankų sektų jo goslios lūpos ir landus smailas liežuvėlis. O kur dar dantys? Ją net nupurtė saldus virpulys, prisiminus jo įkandimus.
Argi Sangui rūpėtų pavojai, argi jam būtų svarbu, kad kažkas naršo su prožektoriais po žolę? Net mirties baimė nesutramdytų jo gašlumo ir geidulingumo. Toks buvo Sangas, tokį jį ji tik ką išdavė. Jai pasidarė siaubingai gėda ir pikta. Ji pyko ant savęs, kad vieną akimirką geidė šito vyro, pyko ant šio vyro, kuris pasirinko gyvenimą, kai tuo tarpu galėjo pasiimti ją, pyko ant šio sumauto karo, kuris pamina merginų teisę prarasti skaistybę.
Jis pastebėjo jos pasikeitimą.
- Tau viskas gerai? – paklausė.
- Ne.
- Ša, ne taip garsiai, - išsigando Rembo.
- Kiek galima bijoti? Visų ir visur? Sumautas karas. Ir ko jums negana, ko jūs nepasidalinate?
- Aš ne politikas. Ne aš pradėjau šį karą. Aš tik kareivis.
- Dabar jau ne.
- Taip, dabar ne.
- Tu klausei, ko mums reikėjo?
- Aš klausiau?
- Mums su Sangu.
- Ak, taip.
- Mes abu norėjome vieno – meilės. Tik meilės mums ir tereikėjo. O čia tas karas. Mes bijojome, kad karas gali mus išskirti, dėl to mes ir pasislėpėme mano namo rūsyje.
- Manei rūsys išgelbės nuo karo?
- Mes taip manėme. Mes norėjom tik pralaukti, kol praūš ši nesąmonė. Be to mes bijojome išsiskirti ir dar bijojome mirti ... skaistūs.
- Kas čia per juokai? Jūs ką, abu nekalti?
- Taip, mes ruošėmės tą padaryti rūsyje, bet...
- Kas bet?
- Nesvarbu. Dabar jis mirė nekaltas, skaistus, nors tuo sunku patikėti, žinant jo būdą, bet aš tikiu.
- O dabar tu bijai likti skaisti?
- Ne, dabar jau ne. Gal prieš akimirką ir buvo kažkas, bet dabar jau ne.
- Tu nori pasakyti, kad norėjai ... su manim, taip? O dabar nenori?
- Ne.
- Bet gi mes turėjome slėptis nuo tų...
- Taip, turėjome, ačiū Dievui.
- Nieko nesuprantu. Negi kažkoks pasimylėjimas tau yra svarbiau už gyvenimą?
- Aš nenoriu apie tai kalbėti.
- Ką gi, - jis atsidaro gertuvę ir gurkšteli konjako. Pasiūlo jai.
- Ne, ačiū.
Ji pakyla.
- Aš einu prie jūros.
- Dabar? Nekvailiok, palauk ryto. Tau reikia išsimiegoti.
- Būtent. Tą aš ir ruošiuosi padaryti.
Jis lyg ir norėjo ją sulaikyti, bet ji jau nuėjo. Apsidairęs dar šūktelėjo jai pavymui:
- Būk atsargi.  


Priėmimas ėjo į pabaigą ir ambasadorius pasisuko į žmoną, duodamas suprasti, kad jie tuoj kils.
Žaklin pagavo vyro judesį ir paskubomis atsiprašė kažkokios įkyrios poniutės, kuri ketino išpasakoti dar daugiau paskalų iš aukštuomenės gyvenimo.
- Turiu atsiprašyti, bet mūsų laikas suskaičiuotas iki minutės, tad jei galėsite, atvykite į ambasadą rytoj ir mes pratęsime.
- Būtinai. Rytoj? Kelintą?
- Aš manau, apie antrą. Oi ne, antrą vyras sakys kalbą Parlamente. Tada gal…
- Aš irgi ten būsiu. Susitiksime.
- Ką gi, iki pasimatymo.
Žaklin parodė vyrui, kad gali kilti. Ambasadorius atsistojo, padavė jai ranką ir tuo metu išgirdo už savo nugaros kreipimąsi:
- Labai atsiprašau, pone ambasadoriau, Parlamento deputatas nuo demokratų Nemira.
Ambasadorius atsisuko, nusišypsojo ir pasakė:
- Labai malonu, tikiuosi mes rytoj spėsime į valias pabendrauti. Juk taip sakoma “į valias”? Cha cha. Matote, aš neužmiršau savo gimtos kalbos.
- Taip, jūs puikiai kalbate. Tikiuosi ir mane prisiminsite?
Ambasadorius atidžiai įsižiūrėjo į priešais stovintį vyrą: tai buvo dar jaunas, bet jau pliktelėjęs ir su pastebimu pilvuku nedidukas vyras.
- Jus? Argi mes anksčiau matėmės? Ak taip, konferencija Venecijoje, kaip aš galėjau pamiršti. Prašau man atleisti, aš toks pasidariau užmaršus. Metai, nieko nepadarysi.
- Venecijoje aš niekada nebuvau. Atleiskite. Apskritai nebuvau užsienyje.
- Tikrai? Na matot, vėl apsirikau. Dovanokite, dabar man jau metas eiti. A, jūs sakėt, kad mes buvom susitikę?
- Taip.
- Deja, nieko neprisimenu. Iki susitikimo rytoj Parlamente.
- Aš norėjau paklausti apie Porgę.
- Porgę? – ambasadorius pastebimai išbalo, nuleido žmonos ranką ir priėjo arčiau deputato. – Jūs pasakėt Porgę, aš gerai išgirdau?
- Taip, aš buvau tas kareivukas nuo katalikų.
- A, taip, taip, dabar atsimenu. Bet kaip jūs pasikeitėt, - jis vėl atgavo pasitikėjimą ir gerą nuotaiką. – Tada jūs buvote katalikų pusėje, dabar – demokratų? Jūs tikrai labai pasikeitėte.
- O jūs vis toks pat, nei kiek nepasikeitėt.
- Ačiū, labai malonu. Tai vis žmonos nuopelnas, - jis pasisuka į Žaklin. – Žinai, brangioji, tai tas kareivukas, kuris padėjo man, ten dar buvo tokia mergina, aš tau apie ją pasakojau?
- Deja, nepasakojai, - koketiškai nusišypsojo Nemirai Žaklin. – Apie merginas tu man nepasakodavai.
- Negali būti. Tikrai? Hm, na ten buvo dar tokia mergaitė, mažytė, tai yra, nevisai mažutė, na aš nežinau, kiek jai galėjo būti metų…
- Aštuoniolika, ji man sakė, - įsiterpė Nemira.
- Matai, aštuoniolika, visai dar vaikas. Cha, cha, cha. Labai gaila…
- Kas? Kas jai nutiko, - paklausė Nemira.
- Ji nemokėjo plaukti. Suprantat, jūroje visko pasitaiko, o ji nemokėjo plaukti. Man labai gaila.
- Ką gi, aš tiek ir norėjau sužinoti. Visą laiką apie ją galvojau.
- Tikrai? Kaip skaudu.
- Iki pasimatymo, Ambasadoriau.
- Amba…Hm, o gal…
- Ne, ačiū, nereikia.
- Kaip gaila, galėtume dar paplepėti.
- Nieko, viskas gerai.
Nemira linkteli Žaklinai ir nueina.
- Nemira… Puikus vaikinas buvo. Labai pasikeitė… Tu sakei ką nors?
      Žaklina:
- Taip, mums metas eiti, į mus žiūri.  


- Tau patiko?
- Taip, labai.
- Aš viską padariau gerai? Tau neskaudėjo?
- Ne, man buvo labai gera.
- Aš labai džiaugiuosi. Tai taip netikėta. Beje, kuo tu vardu? Mes taip ir nesusipažinom.
- Porgė, o tu.
- Mailas. Nemira Mailas.
- Puiku, Mailai. Pabučiuok mane, Mailai. Tu toks švelnus. Užklok, man šalta.
- Aš negaliu atsigrožėti tavimi, tu tokia...
Jie ilgai bučiuojasi.
- Man tai irgi buvo pirmas kartas. Aš labai bijojau. Bet tu sakai, kad viskas gerai?
- Dieve, vaikinai, kas jums pasidarė, jūs visi nebandę?
- Kas visi? Tik aš. Tiesa, dalinyje aš, aišku, kaip ir visi, gyriausi, kad turėjau daug kartų, kad manęs laukia kaime mergina ir panašiai, bet iš tikrųjų tai mūsų kaime nėra mano amžiaus merginų. Mūsų kaimas mažas. Aplinkiniuose yra, bet... Na, žodžiu, jos turi kitus.
- Ir kvailos. Tu nuostabus.
- Tikrai?
- Patikėk.
- Aš toks laimingas. Tu nukritai man kaip iš mėnulio.
- Taip ir buvo.
- Aš noriu dar.
- Ne, geriau pamiegam, aš tiesiog smingu.
- Gerai, tu miegok, aš tave pasaugosiu.
- Tik nieko nedaryk.
- Pasistengsiu.
Jis prisiglaudžia jos galvą sau prie veido ir švelniai bučiuoja ausį.

Tai buvo siaubinga. Matyti ją kito glėbyje buvo nepakenčiama. Kai jis atsekė ją, ji jau kalbėjosi su kažkokiu vaikinu kopose, žodžių jis nesuprato, tik girdėjo jos juoką, po to ji paėmė jį už rankos ir jie abu pasileido bėgti į jūrą, pakeliui nusimetinėdami rūbus. Jau buvo gerokai prašvitę, vasaros naktys trumpos, ir jis matė, kad į vandenį jie šmurkštelėjo nuogi. Po to ilgai ten taškėsi, stumdėsi, paskui glebėsčiavosi ir pagaliau be galo ilgai bučiavosi. Dar vėliau jie raičiojosi skalaujami bangų ir jam norėjosi šiuo metu turėti ginklą, kad galėtų nutraukti šią beprotišką orgiją.
Deja, visa tai jam teko iškęsti tylomis. Saulė jau buvo aukštai, kai vaikinas paliko miegančią merginą užklotą kareiviška antklode ir pasilypėjo ant kopos pasižvalgyti. Tada jis ir nutarė prieiti prie jaunuolio. Jis išlindo iš už krūmų ir švilptelėjo vaikino link. Tas staigiai atsisuko ir matėsi, kad norėjo griebtis ginklo, bet pastebėjo, kad jo neturi.
- Nebijok, - šūktelėjo vyras.
- Aš ir nebijau.
- Tai puiku. Ieškau vienos mergaitės.
- Tikrai?
- Taip.
- Kodėl čia? Argi panašu į moterų pliažą?
- Kodėl gi ne? Galėtų būti ir moterų arba mergaičių, jaunų mergaičių pliažas. Tu tokios nesutikai?
- Turi cigaretę?
- Žinoma, - vyras išsitraukia pakelį ir abu užsirūko. – Tai kaip?
- Dabar nelabai tinkamas laikas joms vaikštinėti. Apskritai lankytojų smarkiai sumažėjo, tu nepastebėjai?
- Pastebėjau. Ir vis dėlto?
- Na, tu aišku matei, jei klausi, tad nėra prasmės slėpti.
- Tu nuovokus.
- O tu kas jai būsi, tėvelis?
- Argi aš atrodau toks senas? Į kavalierius manai jau netinku?
- Jai jau ko gero per senas. Jauniems jaunų reikia.
- Tu čia save turi omenyje?
- Tu irgi žiauriai nuovokus. Ačiū už cigaretę.
- Jau eisi?
- Galiu dar pabūti, jei turi ką pasakyti.
- Matai, mes atsitiktinai su ja susidūrėme, aš kaip ir atsakingas už ją, nes nieko iš artimų ji čia neturi.
- Tai tu nusprendei, kad esi pats artimiausias?
- Na, aš galiu, aišku, palikti ir tavo globai, jei jau tu taip jos trokšti.
- Tiesą, sakant, manau, kad dabar esu jai kur kas artimesnis už tave.
- Mat kaip? Įvyko pasikeitimų?
- Šiokių tokių.
- Ką gi, tuo paprasčiau bus man.
- Kas bus paprasčiau?
- Nors tavęs tai neliečia, bet atsakysiu – dingti iš čia.
- Pala, pala, tu nori pasakyti, kad ketini išplaukti? Tada tai kaip tik mane labai liečia.
- Kodėl gi?
- Tu tas kapitonas iš demokratų, kuris su balta vėliava išėjo lyg tai pasiduoti, bet paskui apsigalvojo ir pabėgo.
- Iš kur tu žinai? A, tai tu buvai tas priešas, kurio akyse perskaičiau baimę?
- Nežinau, ką tu kur skaitei, bet kad išėjai be ginklo, tik su iškelta skepetaite, tai faktas.
- Tai ne faktas, tik viso labo taktinė gudrybė.
- Aha, kad net taviškiai kareivėliai nieko nesuprato – jų vadas paprasčiausiai pabėgo.
- Tu norėjai kažką dėl išplaukimo pasakyti.
- Taigi, bet pirmiau paaiškinsiu, ko tu turbūt net nežinai. Ar žinai?
- Ko? Kad jūra pilna vandens?
- Kad karas kaip ir baigėsi. Nutrūko. To nežinojai?
- Aš vis tiek plauksiu.
- Žinoma, tau nevalia pasilikti, tu metei savo būrį.
- Iš kur tu žinai? Gal taip buvo sumanyta?
- Žinau, kalbėjau su tavo kareiviais. Mes truputį dar pasišaudėm, o paskui atėjo įsakymas nutraukti veiksmus, kadangi katalikai nutarė pasielgti krikščioniškai ir atiduoti valdžią demokratams, jei jau jie jos taip užsigeidė. Tada mes ir parūkėm kartu susėdę. Visa bėda, kad dabar demokratai tarp savęs negali susitarti, kam stoti prie valstybės vairo.
- Kaip tai į juos panašu.
- Belieka laukti naujo karo tarp demokratų. Blogiausia, kad per visą tą suirutę niekas nepastebėjo, kaip galvas pakėlė kriminalinis pasaulis. O kai pastebėjo, buvo per vėlu. Dabar visur siautėja nusikalstamos grupuotės, viską plėšia, naikina ir žudo. Situacija yra nevaldoma.
- O kaip armija?
- Pirmiausiai dėl tokių vadų, kaip tamsta, armijos kaip ir neliko. Visi išsivaikščiojo, daugelį po vieną ar kelis išgaudė gaujos, nuginklavo, vienus šaudė, kiti stojo į jų gretas. Tiesą sakant, aš irgi gelbėdamas kailį sutikau būti jų nariu.
- Siaubas. Karas – žiurkių  siautėjimo metas.
- Per karą daugelis virsta žiurkėmis, kad ir mes su tavim?
- Nesąmonė, tu nieko nežinai. Man nusibodo, nusibodo tos nesibaigiančios rietenos iš esmės dėl nieko – dėl to, kas turi gauti vieną ar kitą postą, dėl pajamų paskirstymo ir taip toliau. Man reikia dingti iš šitos bepročių šalies.
- Šita šalis buvo ir tavo.
- Būtent – buvo. Dabar manęs niekas su ja neriša.
- Gerai, aš tau padėsiu, bet turėsi paimti su savim ir Porgę.
- Porgę? Kas tai?
- Tai gražiausia – tu net jos vardo nežinai?
- Aaa... kažkaip neprisistatėm.
- Taigi, aš manau, jai geriau būtų dingti, nes tokias gražias mergaites tie banditai sudoroja, net vardo nepaklausia.
- O tu pats nenori nusimuilinti kartu?
- Visiem nepavyks, be to aš bijau, nemoku plaukti, maža kas, audra ar panašiai.
- Mat kaip?
- Bet svarbiausia, kad likdamas čia aš sulaikysiu jūsų paieškas. Aš paskirtas saugoti šį pakrantės ruožą. Čia pat už anos kopos yra žvejybinė burinė valtis. Po keturių valandų, maždaug, manęs ateis pakeisti ir jei nerastų, tai iškart pultų ieškoti, o aš sulaikysiu tą, kuris mane keis, užkalbėsiu, pasiūlysiu palošti kortomis. Tarp kitko, palik pinigų, kad ilgiau galėčiau pralošinėti, palik daugiau. Tu gi turi?
- Turiu, bet ir man ten reikės. Ką gi, imk šituos, neskaičiuok čia daug, kokie keturi tūkstančiai.
- Oho, turtingas.
- Teko viską su savimi nešiotis.
Iš už kopos išlenda Porgė.
- Kuo prekiaujate? Ar tik ne manimi, Mailai?
- O, tu jau prabudai?
- Taip. Jūs kažką perkate iš Mailo taip?
- Tu vėl perėjai prie „jūs“? – vyro balse nuskambėjo apmaudas.
- Pagalvojau, kad nemandagu dvigubai vyresnį žmogų vadinti „tu“, - atsikirto mergina.
- Kaip žinai.
Mailas nori apkabinti ir pabučiuoti ją, bet Porgė jį atstumia:
- Tu bijai jūros, Mailai? Vakar to nepastebėjau.
- Ne tame esmė, Porge, mieloji. Aš labai, labai noriu su tavimi plaukti, bet tada mus tikrai pagaus. Mes susitiksim, aš būtinai tave susirasiu. Kai tik pasitaikys proga, aš pas tave atplauksiu.
- Nereikia, nesakyk daugiau nieko ir nežadėk nieko. Tegul viskas taip ir lieka. Ir ačiū tau.
- Ir tau ačiū.
Ji pabučiuoja Mailą, jis ilgai laiko ją savo glėbyje.
- Tai kur sakei tas tavo laivas? – neiškentęs nutraukia jų atsisveikinimą vyras.
Mailas paleidžia Porgę ir, paėmęs ją už rankos, nuveda abu prie valties.  

Lengvas vėjelis smagiai pūtė jiems į nugaras. Bangos buvo neaukštos, bet kranto jau nesimatė, jie buvo pakankamai toli nuplaukę.
Ji galvojo apie Mailą, apie jų pirmąją naktį ir tai, kad ji buvo jam pirmoji, kaip ir jis buvo jos pirmasis. Gal ir ne toks, kokio ji norėjo, ta prasme, visiškai nepriminė Sango, buvo žemokas, kresno sudėjimo, bet labai gražaus, kone vaikiško veidelio, ir be to labai švelnus. Jai glostė savimeilę tai, kad Mailas niekaip negalėjo ja atsigrožėti ir net atsisveikindamas pakuždėjo į ausį, kad ji gražiausia pasaulyje. „Gražiausia pasaulyje“. Kokie nuostabūs, svaiginantys žodžiai. Kaip norėtų juos girdėti kasdieną, kiekvieną valandą. Ar jie dar susitiks? Ar jie dar pasimatys? Ar jie dar mylėsis ant smėlio, kai smiltys, kaip lygiavertės akto partnerės, rodos, skverbiasi į tave per visus plyšius, lyg norėdamos susirasti tavyje amžiną prieglobstį.  
Ji neiškart išgirdo jo balsą. Kai išgirdo, jai pasirodė keista, kad jis prabilo, juk amžinai tylėdavo.
- Ką? - ji nesuprato jo žodžių.
- Sakau, dabar tu pasikeitei.
- Argi?
- Tai parašyta tau ant kaktos, tu esi moteris.
- Aš visada ja ir buvau.
- Ne, vakar tu buvai mergaitė, vakar aš mačiau mergaitę, o dabar matau moterį.
- Tai ne jūsų reikalas.
- Kaip gi ne mano? Labai netgi, manyčiau, mano. Aš tave atsivedžiau ligi čia, kur tu esi dabar, ne Mailas, ne Sangas, aš. Todėl tikėtis kažkokio atlygio turėjau aš, o ne kažkoks pienburnis, kuris net piršto nepridėjo prie tavo išgelbėjimo.
- Jis davė mums šią valtį.
- Kaipgi davė. Aš ją pirkau už kelis tūkstančius.
- O aš maniau, kad pirkai mane?
- Na, aišku, ir tave, juk valtis tiek nekainuoja.
- Tu apsišovei, manęs neįpirksi.
- Aš ir nesiruošiu pirkti. Mačiau kaip jam atsidavei už dyką.
- Tu šnipinėjai. Kaip tai šlykštu, kažkodėl visą laiką jaučiau, kad mus kažkas mato.
- Žinai, tokių reginių aš jau senokai nesu regėjęs, tarnyba ir visa kita. Kaip čia praleisi progą pamatyti gerą kiną?
- Koks tu dabar šlykštus.
- Geriau būtum nesakius šitų žodžių.
- Kodėl? Ką tu man padarysi? Ko dar aš turėčiau bijotis po viso šito, ką išgyvenau?
- Tiesiog tu keliauji su manimi, aš ruošiuosi toliau rūpintis tavimi, pinigų aš turiu ir noriu, kad būtum man paklusni.
- Tikrai ne. Gali jei nori dabar mane išlaipinti. Tavo vilčių aš nepatenkinsiu.
- Kodėl? Tu nenori tapti mano žmona?
- Žmona vyro, kuris metė savo karių būrį? Kuris bet kokia kaina gelbėja savo nieko vertą gyvastį?
- Vyro, kuris nemato prasmės tą gyvastį švaistyti dėl neaiškios kilmės idealų.
- Tu esi nepaskandinamas. Tu visuomet randi pateisinimą ir išeitį. Tu sutvertas gyventi, nes žinai, kaip išlikti.
- Tau reikia tokio žmogaus, kol kas tu irgi išlieki tik mano rūpinimosi dėka.
- Ir kokią kainą aš turiu už tai užmokėti?
- Tu žinai, ko man reikia.
- Ne.
- Ne? Tada aš pats pasiimsiu, ką seniai jau turėjau gauti.
- Tu galėjai gauti, bet tada tau rūpėjo kas kita.
- Tada buvo svarbesnių reikalų, dabar aš laisvas nuo pašalinių rūpesčių.
- Nesiartink, - ji pagriebia irklą ir atstato į jo krūtinę.
- Tai juokinga, dievaži, - jis čiumpa už irklo, trukteli jį į save, Porgė nepaleidžia, vyras timpteli irklą į šoną, valtis susiūbuoja ir Porgė iškrenta per bortą.
Vyras prišoka prie borto ir tiesia jai ranką:
- Sakyk „taip“.
Porgė springdama vandeniu atsako:
- Ne.
- Sakyk „taip“.
Porgė išnyra ir sušunka iš visų jėgų:
- Neaaa...

Kitos dienos rytą vyras pamatė priekyje krantą. Tai buvo uostas. Kai priplaukė jį, pamatė krantinėje linksmus žmones, besiūbuojančius šokio ritme. Skambėjo muzika, o viena mergaitė atnešė jam šaltą indelį su ledais.