Pro seno, medinio lango plyšius veržėsi melodija „Pabelsk į mano širdį, pabelsk“. Nejaugi kažką ir vėl buvau pamiršusi? Pasitryniau savo lakinius batelius žole, kad purvai nubyrėtų, įkvėpiau giliai, giliai lyg nujausčiau, lyg nujausčiau...Kur praskrieju - gėlės žydi, ką palieku - kerpėm virsta.
Kambario viduryje stovėjo gėlėta sofa, o ant jos - negelėtas vyras. Jaunystė nužydėjusi.
Akys- „pirminyko“, bet visuma – Vinco.
Prisimenu. Nelabai gudrios, apvalios akiduobės, žydras it dangus traktorius, griovys ir žodžiai:“ Ką man ta meila, kam man ta meila?“ Nereikalinga būdama – kerpes užleidau ir žadėjau po kelerių metų dar apsilankyt. Ak tie pažadai, pažadai...
Praskriejo dešimtys metų. Vėjo genami, žmoniją skandindami. Nelabai gudrios akys keitės, kelnės trumpos virto, o širdis vis uždara, uždara...
Ir vieną vakarą išdrįsau pasisvečiuot. Kartu su vyno gurkšniu į kūną įbėgau, čiuožiau gyslomis svetima, svetima. Stuktelėjau į širdies sienelę: „ Ar dar gyva esi?“ Nebekvėpuoja Vinco širdis, leisgyvė plevena nuleistas bures, o tragiškos meilės nuolaužos, palei duris numestos, tarsi priekaištauja, keikiasi.
Ar vis dar yr bobų, pažadinančių užsnūdusį jausmą? Ar įmanoma nuspėti meilės prisikėlimo pavidalą ? Riaumojantis lokys iš žiemos miego ar taikus, dievo rankos nepaglostytas vyriškis?
Niekas neatsibudo, niekas nieko nepasakė. Tik spėjau išgirsti kaip išjungė radiją, pasitrynė krūtinę... Buvau nusviesta į tolimiausią Lietuvos kampą. Nepažemino, tik šiaip svečių nemėgsta.
Raudonas skystis įspyrė subinėn ir nuriedėjau, nuriedėjau...

Daugiau ta senė nebeapsilankė. Meilė.

Prie pat lango prisišliejusi, augo sena obelis. Kabojo ryškiai raudoni vaisiai. Vincas girtas išėjo laukan, atsigulė po šakomis ir išžiota burna gaudė krintančius rasos lašus nuo obuolių žievės. Tai ant pilvo, tai į akį. Susikeikė. Bet kas tai? Ko jie nori iš gulinčių žmonių?
„Tikriausiai obelis verkia“ – mintijo Vincas. „Tikriausiai vyno nori“.
Šliūkštelėjo, patrypė žemę prie šaknų, kad geriau įsigertų.
Šiaip Vincas neduoda vyno niekam. Nei Vyrgai, nei kunigui, nei seimo nariui.

Bet vieną vakarą, kai Saulė nenoriai leidosi ir kabinosi į rausvus debesis, iš pasalų pastebėjo Virgis (senas Vinco kaimynas) kaip vynas į žemę pilamas. Staiga akis išpūsdamas, iškėlė rankas, užriaumojo veido nervus trūkčiodamas ir pagriebęs kirvį pargriovė Vinco obelį.
Iš pradžių sena obelaitė kabinosi į gyvenimą, bet galiausiai nusvarino šakas, o pagalvojus apie gyvenimą šiame kieme, nuspjaudė obuolius ir griuvo krauju pasruvusi.
Virgis parklūpo, griebė saują žemės iš po obels ir kramtė, kramtė. Akmenys traškėjo dantenas grandydami. Bet galiausiai nusivylimas nudelgė krūtinę. Turbūt ne dėl to, kad neskanus tas vynas, bet dėl to, kad kirvis atbuko, o ne duok Die ministrai sužinos...
Išbėgo tekinas į laukus slėptis. Tolumoje liko tik siluetas. Krenta – keliasi , keliasi – nebesikelia...

Vincas sukūreno obelį, pasišildė sudiržusias rankas ir nukiūtino į kaimą gražių mergužėlių apžiūrėt, senės Meilės sutikt.
Bet gatvėse nelaimės slankioja, bėdos širdį baksnoja, žvyras iš gerųjų žmonių į save gražius jausmus sugeria. Taigi iš Vinciuko nieko nesugersi. Tik išgersi.

Obels nebėr – nebėr kur pasikart.