Tuk tuk, brangieji,
Tuk tuk.
Daugiau nebesibelsiu šaltom strėlėm, nebekankinsiu,
Aš pumpurais, pumpurais ateisiu
Ir nešiu...
Nebeturiu ką nešti.
Brangieji, aš iššaudžiau savo dovanas ledines,
Ir vaikštau tik plonu ledu,
Bandydama kreiptis į jūsų širdis, tikėdamasi
Vilties.
Manim tikėti? Prašau, nereikia.
Kam tas bereikalingas nešulys?
Žinau, kad dainavau, jog visus krovinius sunešiu,
Kad padėsiu nugalėti.
Tuk tuk.
Nemoku net pati įveikti Nieko.
To vienintelio, kuris manajam kambary gyvena
Ir keturias balčiausias sienas
Nematomais dažais teplioja.
Paklosiu Niekui dėžutę prie durų –
Jis pakeis mano katę,
Kuri šnypšdama keliaus
Namo.
Aš lauksiu. Brangieji, aš lauksiu ir jūsų,
Nes vienišam kampely
Tik Niekas su manim tebus.
Niekas ir ledo strėlių prisiminimai.
Aš lauksiu,
Kol man leis sužydėti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): st_a_s
Sukurta: 2007-02-16 15:39:10
Na, kalba - tam, kad kalbėti...
Svarbu k a i p...
Sužydėsi
:-)
Anonimas
Sukurta: 2007-02-11 00:06:38
sakyčiau, šiek tiek per daug jame kalbėjimo, kuris nieko nepasako. šiaip jaukus ir mielas, bet reikėtų dar padirbėti prie jo.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-06 15:15:14
Kūrinys aukščiau už vidutinį. Radau turinį su keliais pavykusiais įvaizdžiais. Ir mintis neprasta. Joje radau pasislėpusią žiemą, svečią, kuris netruks pasitraukti neilgai užsibuvęs.