Vaikystė praėjo, atėjo tikrovė,
vietoj lauko gėlių stovi tvirtovė.
Ištryptos svajonės, viena pilkuma,
pilka kasdienybė - amžina rutina.

Keiksnodami viską žmonės nebyliai,
lipa per galvas, jų žvilgsniai lediniai.
Kad aukštumas siekti ir savąjį tikslą,
užtildys silpnųjų beviltišką riksmą.

Su šūkiu: " Stipriausi gyvena! ",
silpnųjų gyvybes rankomis semia.
Pamiršę dorybes, sakytus žodžius,
po kojom pamynę traiško kitus.

Savąjį draugą priešu vadina,
geria kaip vandenį šventąjį vyną.
Nieko jiems švento jau nebeliko,
viską, kas juda, žudo, naikina.

Pamiršę ką reiškia verkti, liūdėti,
juokias iš žodžių " tikėt " ir " mylėti ".
Taip artimo nieko neliko visai,
svajonės išnyko, išbluko veidai.

Ne vienas žmogus taip nugyveno,
gimė, užaugo ir greitai paseno.
Ištryptos svajonės, viena pilkuma,
pilka kasdienybė - amžina rutina.