Žinau, ne man skirti tie posmai buvo,
bet priėmiau aš juos širdim švaria.
Jie rezonansu nuskambėjo manyje
ir privertė iš naujo viltis ir tikėti.

Tikiu, turi tu posmų, nerašytų niekam.
Tu juos sukūrei ir išaugojai minty.
Dabar jie kaip derlingo vaisiaus grūdas
derlingoj žemėje dygsta jau kitų širdy.

Ir aš pasėt norėjau visa tai visiems,
nupjauti tai kaip derlių tiktai dviems.
Tai kas, kad jau subrendę grūdai krito,
Pabiro jie gyvenimo išmindžiotam kely.

Esu aš matęs ir derlingų plotų,
Sausros ir vėjyje nugairintų plotelių.
Juk nepradėsiu skųstis čia dabar,
sudygęs viduryje begalinio kelio.

Kai eisi tu aukštai pakelta galva,
klausydamasi savo širdies dūžių,
kažkur žemai žemai tarp grumstų
gulės pradėjęs želti vienišas grūdelis.

Tu praeisi nuostabi kaip saulė,
šešėlį abejonių mesi tik trumpam.
Tas grūdas nenustos tikėti meile
ir kad žemė sukasi dėl jo ir apie jį.