Santrauka:
realybė iš mano gyvenimo.... :`(
Buvau tada dar tik mergaitė,
Bet iš gražios vaikystės išvijai mane.
Pažįstamas dabar man jausmas,
Kai sieloj baigiasi diena...
Nenorom, visai netyčia pamačiau,
Kaip tavo lūpos kitą glostė.
Aš tik verkiau - užšalo akys.
Deja...Ašarų niekas nenušluostė.
Bandau tavęs nekęsti visa siela,
Visom jėgom, visom mintim!
Kodėl to padaryti nepavyksta?
Aš vis dar trokštu būti su tavim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Barabas
Sukurta: 2007-03-19 10:47:36
Buvau tada dar tik mergaitė,
Bet iš gražios vaikystės išvijai mane -----> Šios dvie eilutės suintrigavo. Tačiau tekstas po jomis - nuvylė.
Vartotojas (-a): Džyzas
Sukurta: 2007-03-09 19:02:44
Deja, bet jausmas tikrai pažystamas, o ir išsipasakoti norėjosi. Eilės - geras būdas išsipasakoti.
Tas jausmas niekad neišnyksta, bet tikrai su laiku blėsta.Galų gale, tiesiog nebekreipi į jį dėmesio.
Kas dėl kūrinio, tai tobulėjimui ribų nėra. Pats nesu didis poetas :) Sėkmės :)
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-06 01:15:31
Toksai atvirai jausmingas. Savam dienorašty tikrai tiktų. Kūrinio visapusiškai nesupeikiu, nes jame yra nuotaika. To pakanka, kad toliau būtų galima tobulėti ir išvengti vis labiau pasitaikančių banalybės rifų. Todėl draugiškai patariu - kituose, net ir jausmų eilėraščiuose vartok mažiau standartinių frazių, panaudotų kitų autorių kūryboje.