Išnyko rūkas iš širdies platybių,
Prigeso žvakė, degusi ant stalo.
Ir iš gyvenimo plačių galybių
Mane kaip dulkę nupučia, nuvalo.

Bet aš laikaus, nors ir sunku išlikti,
Griebiu tą viltį, tartum mažą šiaudą.
Bandau likimą suvaldyt, gal jam patikti,
Nors ir silpna – galiu atnešti naudą.

Juk jei tikiu, manau, save pažįstu,
Žinau, kaip tikslą duotąjį pasiekti.
Aš vos pražydus – šiandien tyliai vystu,
Nespėjus laimės sočiai atsiriekti.

Žinau, vilties negalima išvyti,
Žinau, ji liks su manimi lig galo.
Bet tik kodėl šiandien man norisi rašyti?
Kodėl ranka iš lėto ašarą nuvalo?

Užmigs laukai, sena pušis prie tako,
Ateis naktis į mano šiltą, jaukų gojų.
O man vidinis balsas tyliai tyliai sako,
Kad aš su šypsena turiu sutikt rytojų...