Aš tylomis stovėjau salės
Giliausiame kampe,
Bet tikėjausi, kad gali
Pastebėti ir mane.

Bet manęs, matyt, nematė
Niekas tamsoje,
Lyg nuodai aršios gyvatės
Man – ši vienuma.

Tik staiga ant savo šonų
Pajutau šiltai kažką,
Buvo man labai malonu –
Buvo tai tava ranka.

Tu glėbyje mane laikei,
Kvietei kartu pašokti,
Tyliai į ausį man sakei,
Kad neįmanoma sustoti.

Buvai arti kaip saulė
Prie jūros vakare,
Rodos, turiu pasaulį,
Turiu aš viską... net tave.

Tu palietei manąsias lūpas,
Priglausdamas save arčiau,
Aš tavo rankose lyg pūkas,
Kurį laikyti reik stipriau.

Tada kažkur pabėgai,
Viena ir vėl likau,
Suspaudus stipriai delną,
Tave vėl pamačiau.

Lyg tyras lietaus lašas
Ant manęs pasiliks
Tavųjų lūpų kvapas,
Tavasis bučinys...