Uždėki plaštaką
Ant plačios palangės,
O akis pakreipk į horizontą –
Ir ten aštrios rogių apačios,
O stulpai neremia debesų,
Kurie pienių pūkais nusileidžia.

Žiūrėk, mergaitės, kvepalų indeliuos
Kaspinus palikusios, žaidžia pūgas!..

O štai obuoliai nenuskinti, sušalę
Ant šakų, purumu austų, nubąla.
Vėjas įsipainioja į medžių spąstus – tylos.

Tavo Elizos basos sniegu tolsta...

Beliko iškritę balti pianino klavišai.