Pagaliau vakar pasirašiau kontraktą! Štai ir turiu naują darbą. Tai garbingiausia prekė Paranete, kur viskas, jei realu ir nekibererdviška, kainuoja neįtikėtinai brangiai. Pats apie naują pirkinį labai svajojau. Ir kiek gi buvo galima kentėti?
Jau nuo seno galėjau  užsidirbti realiam maistui ir erdvei. Neseniai įsigijau lėšų išsipirkti pokalbius su aplinkiniais, kaimynais ir savaisiais. Tikrus pašnekesius, o ne kibernautikos siūlomus surogatus. Vyriausiasis kibernatorius M. Donesas  šiandien galų gale  man ištarė: “dabar turėsi nuostabų nuosavą miegą, gyvus, ne kibernetinius sapnus ir realų  miego laiką... ” Dabartinis mano statusas tokią prabangą jau užtikrino. Juk drauge su nauja teise miegoti įgijau ir pagrindinį Realiojo laiko bei erdvės naudotojo sertifikatą, paženklintą asmeniniu giminės ir sąvininko kodu bei herbu. Tiesa, dar niekada realiai nemiegojau ir nesapnavau tikro sapno. Mūsų aplinkoje pakankamai retas atvejis, tačiau, ko gero, apie tai svajoja net didžiausias skurdžius – padugninio sluoksnio kibernautas. O aš, pagaliau, viską jau turiu! Šią dovaną paveldės ir mano palikuonys, jei išsikovosiu jų turėti. Gal kada nors užsitarnausiu teisę turėti tikrą, nevirtualią žmoną...
Bet šiandien, kol daugelio dalykų dar trūksta, džiaugiuosi, kad galiu patirti tikrą miegą. Kiek jo užsidirbsiu konkrečiam laiktarpiui, pavyzdžiui, šiandien?  Į šią problemą dar nesigilinau. Dabar labiau rūpėjo kaip ir kur galėčiau normaliai išsimiegoti.. Ar kur nors egzistuoja tikro sapnavimo kursai? Pagaliau dar reikėjo  ir tikro gulto, kur galėčiau patirti patį pirmučiausią, nors ir vieną, tačiau tikrą miegą – ilgai lauktą palaimą...
Kai turiu savo nuosavą laiką  ir laukimo realumas buvo tikras. Tik kas, išsprendus minėtas problemas, ištrauks  dar vieną  mano kabelį, juk mano judesių laisvė netgi darbo metu yra dar tik virtuali...