Kas naktį sapnuoju,
Karščiu klejodama.
Septyni traukinio vagonai
Rieda mano sąmonės bėgiais
Dundėdami.
Žyra iš po ratų
Tu-tu, tu-tu, tu-tu
Tave-tave, tave-tave, tave-tave,
Kol galiausiai sustoja:
Myyyyl...
Imu matyti tavo veidą,
Akis, ropoja pirštai pagalve,
Ieško mano plaukuos,
Ko pamest neįmanoma.
Girdžiu, kaip kvėpuoji.
Įkvėpt-iškvėpt.
Iškvėpt – ša.
Šnara šnervės,
Kaip perono plaštakės,
Maišančios priplėkusią perono tylą
Su dusliu
Tu-tu, tave-tave, myyyll...
– Paskutinį kartą prašau jūsų išlipti.
Vargsta rytmetis, miegančius budindamas.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): gungnir
Sukurta: 2007-02-01 22:08:21
geros paralelės. toks vientisas ir ritmingas...
Anonimas
Sukurta: 2007-02-01 21:31:24
neblogas, toks kartais į maldą panašus :) į mėgst.
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-02-01 21:16:11
Jeigu kūrinyje esama skyrybos ženklų, tuomet ji turi būti tvarkinga. Jei be jos apsieinama - tuomet visai kitas dalykas. Dabartiniu atveju ji ne visai sutvarkyta.
Tai panašu į minties eksperimentą. Gal perkelti ten, į poezijos eksperimentus?