Sėdėjau atokiau nuo kitų ir nervingai dairiausi aplinkui. Šalia pūpsančio draugo emocijų perkąsti man nesisekė, tačiau aš žinojau, kad ant scenos turėsiu viską paaukoti. Iš visų keturių pusių mane supo nieko nė neįtariantys dalyviai, o kiek tolėliau prie sienos sėdinti komisija žvelgė visai į kitą pusę. Tik man ten ir tada širdis neramiai spurdėjo. Tuoj, tuoj ateis mūsų eilė... Ką gi galvoja tas draugas, kodėl sėdi toks ramus? Negalėdamas atlaikyti įtampos čiupau ranka radiatoriaus vamzdį. Vėliau paleidau jį ir už poros minučių vėl stvėriausi, nežinodamas kaip kitaip atsikratyti vis didėjančio jaudulio. O dar priekyje ta mergina... Kurios balsas ir kūnas žavi mane jau keletą metų. Bet aš negaliu galvoti apie jos grožį, negaliu sutelkti minčių ir žvilgsnio ties ja – mano kišenėje juk tiksi bombą, kuria sau jau nuo rugsėjo žadėjau susprogdinti čia ir dabar, štai ant šitos scenos. Ir galiausiai atėjo mūsų metas. Mūsų laikas suspindėti ir nušvisti kaip dvejoms ryškioms kometoms, krentančioms savo tikslų link. Nervingai pradėjau keltis nuo kėdės, o jau atsistojęs laisvai ir ryžtingai patraukiau scenos link. Draugas nusisuko prie lango ir sunėrė rankas ant krūtinės. Mano akis patraukė prie sienos stovintį kėdė ir aš ją patraukiau labiau link vidurio. Mano kiekvieną judesį, kiekvieną atodūsį stebėjo šimtai akių ir aš tai žinojau. Leidau sau pažaisti, leidau jiems pasekti mane. Patampyti už nosies. Tada išsitiesiau visu ūgiu ir skardžiai pareiškiau kokia tai bus pjesė ir kas jos autorius. Išlaikęs neramia pauzę, atsisukau į draugą. Ne. Tai jau nebe draugas, o sūnus, į kurį privalau atitinkamai kreiptis. Kreiptis į sūnų. Griežtai ir skardžiai pabrėžiau savo paliepimą, kuris vangiai nusirito sūnaus link. Draugas, virtęs sūnumi, apatiškai atkirto su savo priekaištu. Bet aš tėvas ir vos pakėlęs toną priverčiau jį pajudėti iš vietos. Sūnus sėdosi į mano paliktą kėdę, o aš pasidėjau ant medinio stalo nunešiotą, bet akį traukiančią skrybėlę. Pokalbis įgavo pagreitį ir scenoje pasigirdo ne tik atodūsiai ar retoriniai sušukimai, bet ir supratingumas, kurį vėliau keitė pykčio persmelkti pareiškimai. Koks skirtumas, galų gale, kas į mus žiūri? Tėvas ir sūnus. Sūnus ir tėvas. Pilna salė. Du žmonės. Vienas dialogas...
Mano balse aidėjo ir liūdesys, ir sumišimas, o jaudulį su baime pakeitė neblėstantis ryžtas. Viskas, kas buvo likę manyje, tiesiog taip plaukė ir tirpo arba leidosi ant tų, kas aplink. Galų gale baigėme. Plojimų gaudesys. Gaudesys, kuris nustelbia viską. Ir norą nugalėti, ir liūdesį, ir netgi tikėjimą pačiu savimi. Jausmas, kada viskas nurimo ir baigės, o oras pritvinkęs tik susižavėjimo ar sumišimo. Taip, reikėjo atsigauti man. Bet mintys nenukrypo nuo jos. Skaitovės ir kūrėjos, kuri nenustoja manęs žavėti iki šiol. Bendraujam tik nebyliai ir netiesiogiai, ji net neįtaria, kas manyje dedasi ir kas slepiasi po išdidumo kauke. Ar tikrai mano dėvimi šarvai tokie sunkūs, ar aš taip ir numirsiu nesugebėjęs jų nusiimti ir neprisileidęs nieko arčiau savęs? O kad man Kupidonas suteiktų drąsos, paskolintų vieną iš savo strėlių. Vienas taiklus šūvis. Į širdį, arba kur nors arčiau jausmų. To taško, kur gimsta mintys. Ir aš tapčiau lordu protektoriumi. Ne tik savo šalies. Bet ir...
„Puikus pasirodymas“. Atsitokėjęs apsidairau. A, taip. Išsipildė mano svajonė. Tiksliau viena iš jų. Valiūkiškai šypsausi ir džiaugiuosi kartu su kitais, bet galva... Galva tiesiog plyšta nuo s[audimo, primindama, kad save paaukojau negalvodamas apie pasekmes. Ir vis tiek tos mintys apsisuka ratu ir grįžta prie jos. O ji juk nelaimėjo... O tas tekstas buvo toks brandus ir taip skambiai liūliavo, taip bangavo jos lūpomis ir svaigino. Be jos aš nepadarysiu šedevro. Kaip kiekvienas vyras yra absoliutus nulis neturėdamas moters, taip aš be jos net mažos uolos nepajudinčiau. Ką jau kalbėti apie kalnus... Apie kalnus, kuriuos atstoja patyrę ir visko matę žmonės. O gal kitais metais? Gal tas užsidegimas manyje išaugs dvigubai ir Kupidono padedamas aš paruošiu dar stipresnį užtaisą, kurio ingredientu taptu ir ji? Bus matyti. O kol kas palieku Jus, išminčiai. Iki Gete, viso geriausio, Dostojevski ir sudiev, Maironi...