Tuščios lankos. Laukai ištuštėję.
Ir garsai lyg be aido tušti.
Medžiai – tylūs begalviai vaiduokliai,
į laukus pasivaikščiot išėję,
šilumos ir dangaus užmiršti,
atiduoda gyvenimui duoklę.

Ak, pabuskit!
Bet šakos gal mirė,
gal sapnuoja kažką, gal aprauda
karoliukais šlapiais ant šakelių,
gal sapnuoja žaliuojančią girią,
gal prisimena užmirštą skriaudą...

Kartais medžiams taip pat širdis gelia.
Kartais medžiai kaip žmonės prabyla,
kai tylėti jėgų nebelieka.
Medžių aimanos grimsta į tylą,
kada niekas jų skundo negirdi.
Jie tik verkia. Neprašo jie nieko.
Skauda medžiams medinę jų širdį.