Kai tavo širdį aš išplėšiu iš krūtinės
ir rankoje suspaudęs drėbsiu žemėn ją,
tau sielą pervers skausmas begalinis,
tikrovė taps košmariška kančia sapne.

Tavom akim stebėsiu klaikų vaizdą,
širdy tavoj aš degsiu pragare.
Įkaitusiu durklu praplėšiu gilią žaizdą
ir kaip ekstazėje aš plaukiosiu tavam skausme.

Aš baime, netektim tave maitinsiu,
jos iš vidaus kaip kirminai be gailesčio suris.
Tą vardą, kuriuo tu vadinais, nutrinsiu,
tavas jėgas beviltiška rauda pakirs.

Tau visą savo skausmą atiduosiu,
tą baimę, nerimstančias kančias.
Tave kaip vergę nevilčiai parduosiu,
pastumsiu į bedugnės klykiančias gelmes.

Gal būt tada išmoksi vertinti tą jausmą,
tą pojūtį giliai giliai širdy.
Kad reik dalinti laimę, o ne skausmą,
gyventi meile ir negęstančia viltim.