Manęs visiškai nėra,
Nebuvo vakar ir nebus rytoj.
Dingau be šypsenos, be jausmų,
Be sielos, be vardo, pavardžių...
Nutrynė neviltis veido bruožus keistus.
Sutrypė visus jausmus,
Purvu pavirto tai, kas buvo skaudu.
Šiukšle pasijuto širdis,
Pasruvusi tamsiu krauju.
Dingau, atrodo, sekundei,
Kuri tęsiasi visus metus.
Pamiršo žmonės, kad esu.
Pamiršau ir aš, kad gyvenu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): ryžtinga_veronika
Sukurta: 2007-01-26 02:05:53
Paskutinė strofa. Įkvepia tikėti. Tavimi. Ar žmonija.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2007-01-25 17:31:17
JAaunystė-audringas jausmų metas
Vartotojas (-a): Tikras Dearnis
Sukurta: 2007-01-25 15:37:13
Jei kūrinėlis būtų patalpintas ne jausmų skyrelyje jį būtų galima labiau pataršyti. Sveikintina, kad autoriai suvokia į kurį kampelį talpinti savo darbelius.
Vartotojas (-a): smilgužė
Sukurta: 2007-01-25 15:34:54
Neviltis ir skausmas dažnai priverčia žmogų pasislėpti ir užsisklęsti.. bet ar tai galima pavadinti "kaip šauksi- taip ir atsilieps" ? Ar tik žmones nepradeda vengti tų, kuriem blogai, ar nenori atsiskirti nuo kenčiančiųjų vien tam, kad neprisimintų savo kančių.. bet ar už tai galima kaltinti žmoniją... žinoma, kad ne.. ačiu už komentarą.