Išsiblaškė mažutės svajonės,
Drugeliu jos dangun nuplazdėjo.
Baigės tuščios, bereikšmės klajonės,
Liūdesys, tuštuma prasidėjo.

Aš, palietus pirštu stiklą drėgną,
Vėjo staugiančio lyg pakerėta,
Stebiu medį – sušalusį, liekną
Sniego patalu storu uždėtą...

O aplinkui žiema balta drobe
Visą žemę užklojo valdingai.
Saulės spindulius šaldo, pagrobia,
Laiko valdžią savy galingai.

Jei skubėtų upelis prie miško,
Jis išliktų niekad neužšalęs.
O dabar jis sustojo, išblyško,
Jo vanduo kaip numiręs, pabalęs.

Laiko ratas niekad nesustoja,
Jis gyvenimą mina po kojom.
Jei kam šalta sušildo užkloja...
Rodos, rudeniui ką tik pamojom...