Džeris Džeksonas, paprastas, gerai išauklėtas, puikių manierų, gerai uždirbantis vyras, kaip ir kiekvieną rytą skubėjo į darbą.Atsikėlęs pusę septynių,jis nusiprausdavo, įsimesdavo ką nors į burną pusryčiams ir palikęs namus vienus išvažiuodavo.Vos jam įžengus į savo biurą, su juo pasisveikindavo sekretorė Daina,jauna,nesenai perkopus dvidešimt metų moteris, pastaruoju metu, Džerio įtarimu, jam simpatizuojanti.Baigęs darbą penktą valandą, Džeris patraukdavo į piceriją “Čili Pica”,pavalgyti pietu.Grįžusio namo, Džerio niekas nelaukdavo, išskyrus triušį, kurį jis gavo dovanų nuo draugų gimtadienio proga.Be triušio,ir jo pačio, namuose nieko nebūdavo.Likusią vakaro dalį, Džeris dažniausiai praleisdavo prie knygų, kurias labai mėgo skaityti arba žiūrėdamas televizorių.Miegot nueidavo tik po vakaro žinių,apie vienuoliktą valandą.
Kiekvieną dieną,iki pat šeštadienio,Džeris darydavo tapati vėl ir vėl.Keldavosi pusę septynių, namo griždavo penktą ir taip toliau.Visas Džerio gyvenimas buvo rutina.Iškyrus nebent savaitgalius,kai jis su savo bičiuliais Kevinu ir Klaidu nueidavo į kokį barą, atsipalaiduoti ar šeip pabendrauti.Kevinas su Klaidu buvo vedę ir turėjo vaikų, o jis, būdamas trisdešimties,net merginos neturėjo ir su niekuo nesusitikinėdavo.Draugai, jam ne kartą primindavo, kad jam būtinai reikia susirasti moterį, mat jų nuomone, Džeris buvo vienas iš tų vyrų, kuris turėtų traukte traukti moteris.Visada švariai nusiskutęs, higieniškas, savąrankiškas, gerai uždirbantis , tvirtu, sportišku sudėjimu, bei šimtaprocentiniu džentelmeniškumu.Bet Džeris į jokias pažintis atsakydavo griežtai - ne.Jam to nereikejo.Jis gyveno pilnavertį gyvenimą ir jam to pakako.Jis nesijautė nei vienišas ,nei prislėgtas.Dažniausias Džerio pasiteisinimas moterų klausimu buvo toks, kad jis turi perdauk darbo , jog eitų į pasimatymus.
Penktadienį po darbo, Džeriui prireikė į parduotuvę.Nusprendęs važiuoti į „Akropolį“ jis žinojo,kad ten užtruks ilgai,mat penktadienio vakare visi ,kas tik gali vyksta ten apsipirkti, tačiau nežinojo, kaip tas apsilankymas „Akropolyje“ pakeis jo gyvenimą.“Akropolio” kasose buvo jūra žmonių ir Džeriui teko apie pusvalandį stovėti eilėje.Stovėdamas prie kasos, jis pastebėjo, kad už jo stovinti moteris, jam buvo kažkur matyta, bet kur - jis neatsiminė, o ir užkalbinti nedrįso.Ji buvo apie metro septyniasdešimt penkių centimetrų ūgio, maždaug tisdešimties metų, lieknu liemeniu, puikia figūra, simpatišku veidu, bei juodais kaip naktis plaukais.Moteris buvo apsirengusi violetiniu megztuku ir Džeriui toptelėjo, kad jis jai puikiai tinka.Užsispoksojęs Džeris, net pamiršo apie eilę,kurioje stovi.Grįžęs į realujį pasaulį jis pajudėjo link kasininkės, kuri jau buvo suskaičiavsi jo prekes.Po poros minučių, einantį link pietinio „Akropolio“ išėjimo, Džerį sustapdė moteris.Atsisukęs jis pamatė vėl tą moterį, į kurią spoksojo prie kasos.Ji pasiūlė jiems pavakarieniauti dviese.Džeris stovėjo apšalęs.Visai nepažįstama moteris, užkalbino jį dėl to ,kad jis stovėdamas kasoje į ją spoksojo.Jam tai atrodė tiesiog neįtikėtina.Tačiau kvietimo pavakarieniauti su patrauklia moterimi, o ypač penktadienio vakarą, Džeris tiesiog negalėjo nepriimti.
Sedėdami prie staliuko,esančio šalia aukšto dirbtinio medžio, jie šnekėjo apie senus laikus,mat paaiškėjo, kad moteris, kurios vardas buvo Karolina, yra buvusi Džerio klasiokė, kai jis mokėsi universitete.Karolina turėjo tarptautinių skrydžių bendrovę, kuri skraidino prekes į kitas šalis.Nei vaikų, nei vyro ar draugo ji neturėjo.Džeris jai papasakojo, kad, kaip ir ji gyvena vienas, išskyrus triušį, o dirba advokatu. Jiedu kalbėjosi kokią valandą ir Džeris, apie Karoliną sužinojo daug naujo.Jam pasirodė labai jau keista, kad paauglystėje negalėjusi nustumti vaikinų nuo savęs, dabar ji yra vieniša.Karolinos tėvai, kiek Džeris juos pažinojo iš jaunystės, vis dar gyvena jo sename name,kuriame jis pats gyveno kai mokėsi dar mokykloje.Pačio Džerio tėvai buvo mirę, prieš penkerius metus patekę į avariją jie žuvo.Vienintelis artimas giminaitis jam buvo močiutė, gyvenanti Varėnoje, kuriai jau septyniasdešimt penkeri metai.Džerio močiutės namas, stovėjo prie „Varėnos jūros“ ežero,taip praminto dėl to, kad yra labai didelis, bent jau varėniškių supratimu ir gilus.Džeris nuo pat mažens mėgęs kaimą, jame atostogauti, pailsėti ar padirbėti dažnai aplanko močiutę, pasisvečiuoja, nudirba daug sunkų darbų, už ką ji buvo labai jam dėkinga. Tuo tarpu Karolina, kadaise labai nemėgusi kaimo, pati pradėjo ūkininkauti.Ji, tėvų sodyboje mėgo sodinti gėles ar šeip ten pailsėti nuo darbo, kuris kaip šešėlis iš paskos eidavo.Karolina ir Džeris iš „Akropolio“ išėjo pora valandų vėliau nei planavo.Vėl tapę klasiokais, kaip ir prieš daugelįį metų, jiedu maloniai bendravo iki pat, kol Džeris ją palydejo iki mašinos.Karolina buvo truputį už Džerį žemesnė, bet tai jai nesutrukdė pabučiuoti Džerio į skruostą, kaip jie darydavo būdami jauni.Prieš pat atsisveikinimą, Karolina davė Džeriui savo telefono numerį, kad šis jai paskambintų kai galėsiąs ir galbūt antrą pasimatymą paskirsiąs jis.Karolina nusišypsojo, o į šį jos gestą Džeris negalėjo neatsakyti nepadaręs to paties.Jai nuvažiavus, Džeris nuėjo link savo automobilio.Einant, jo galvoje šmestelėjo mintis, kad ji nuo pat paauglystės iki šiol visdar buvo beprotiškai graži ir linksmam kas jį nuolatos žavėjo.
Sėdėdamas mašinoje, Džeris prisiminė būtent tuos paauglystės metus, kai turėjo rimtų problemų dėl alchoholio vartojimo ir rukymo ir būtent tą laiką, kai pradėjo labai artimai bendrauti su Karolina.Net ir po visų tų blogybių, ne kas kitas , bet ji ,neskaitant šeimos, padėjo jam atsistoti ant kojų moksle ir gyvenime.Tačiau nuo to laiko,kai jis ją pamilo ,o ji atstūmė jį, Džeris nusprendė, kad geriau būti vienam, bet jokiu būdu neprasidėti su moterim.Nuo tada jis liko uždaras ir vengė naujų pažinčių su kitais žmonėmis.O dabar, iš niekur nieko atsirado jo buvusi meilė, sielos draugė ir apvertė visas jo mintis.Tačiau, stengdamasis apie ją negalvoti jis užvedė savo Audi ir pajudėjo link namų.
Važiuodamas judriomis Vilniaus gatvėmis, Džeris vėl prisiminė senuosius laikus, kai dar mokėsi mokykloje, o vėliau universitete.Universitete,jau ne jis, o Karolina buvo pati įsimylėjusi jį,o jis jai tuo pačiu, lyg prisimindamas mokyklą, neatsake, todel ji liko lyg ir įskaudinta, bet jis to ir nesužinojo, nes jų keliai, kaip tik tada ir išsiskyrė.Daug dirbdamas Džeris tiesiog pamiršdavo savo meilės nesėkmes ir vienatvę, ir vis stengėsi jos nepaisyti, net tada kai jam tai primindavo kiti.Džeris buvo vienas iš tų vyrų, kurių lytinis gyvenimas klostosi labai lėtai.Jis neturėjo lytinių santykių jau dveji metai.Ir tai buvo blogai.Jam net buvo šovusi mintis Karolinai pasiulyti tai ,bet jis ją greit išmetė iš galvos, nes tvirtai žinojo, kad tai nesamone ir , jog pasiulęs gali sugadinti visą vakarą.Karolina, Džerį traukte traukė ir jis tai pripažino pats sau, bet netaip,kad jis pamestų protą.Su moterimis, Džeris yra linkęs elgtis labai lėtai ir apgalvotai, todėl skubėjimas jį net trikdo.Džeris, nebuvo mašina, kuri neturi jausmų ar vyriškų pagundų.Sedėdamas prie stalo su Karolina,jo akys ne kartą buvo nukrypusios į Karolinos kojas.Jo galvoje vėl atsirado jos juodas sijonas, kuris labai išryškino jos ir taip seksualias kojas.Karolina, Džerio manymu,buvo labai patraukli moteris, bet labiausias jį žavėdavo ne jos kūno linijos ,o akys.Džeris iš mažumes buvo romantikas.Svajodavo apie pasimatymus saulei leidžiantis ,sėdėjimus prie ežero karštą vasaros dieną, ilgus šnekučiavimus, romantiškus bučinius žibintų apšviestoje gatvėje.Šios savybės jis neprarado ir iki šių dienų.Net dabar, sėdėdamas mašinoje jo fantazija sukūrė vaizdą, kaip jie sėdi prie jūros, saulei besileidžiant ir apsikabinę stebi, kaip ji pasislepia už horizonto ir dangus nusidažo gražia rausva spalva...
Džerį, pasiklydusį savo mintyse nutraukė automobilio signalas.Bestovėdamas sankryžoje jis užsisvajojo ir nepastebėjo, kaip užsidegė žalia šviesa.Jis pradėjo važiuoti ir nusprendė daugiau nebesvajoti, todėl įjungė magnetolą ir įdėjo „Electric Light Orchestra“ diską, kurį nusipirko prieš daug metų, kai buvo jaunas.Po pusvalandžio, Džeris jau buvo namuose.Nusiprausęs jis griuvo tiesiai į lovą su mintimi, kad šiandien puikiai praleido vakarą ir kad rytoj stengsis jį pakartoti.
.Nuo Karolinos atsiradimo Džerio gyvenime, laikas prarado prasmę, nes lėkė beprotišku greičiu, keisdamas visus planus ir ateitį.Jie pradėjo matytis vis dažniau, pirmasis nedrąsus bučinys po pasimatymo virto milijonais bučinių vos susitikus.O, kai stovėdamas ant Žaliojo tilto ir nedrąsiai žvelgdamas į akis jai ištarė: „Ar patikėtum, jei pasakyčiau, kad tave įsimylėjau?“, buvo akivaizdu, kad kelio į ramias naktis ir nuobodų jų gyvenimą nebėra.Jie tiesiog svaigo vien nuo buvimo drauge.Galėdavo valadų valandas kalbėtis ar tiesiog žiūrėti vienas į kitą ir neištarti nė žodžio.Džerio draugai, iš karto vos jį pamatę suprato, kad jam kažkas ne taip.O susipažinę su Karolina, jie suprato, kokia priežastis privertė užkietėjusį vienišių pasinerti į meilės verpetą.Netrukus, jiedu jau gyveno kartu.Karolinos tėvams, Džeris tapo tikru sūnumiViskas klostėsi idealiai.Jie gyveno vienas kitu.Vien tik vienas kitu.Daugiau jiems nerūpėjo niekas.
Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai.Artėjo pirmos jų Kalėdos.Džeris ir Karolina, tai laikė svarbia švente ir abudu joms ruošėsi kiek galėdami.Planavo keliauti į Londoną, kur galės sutikti Kalėdas ir Naujuosius metus dviese.Likus porai dienų iki skrydžio, Džeris sutvarkė darbo ataskaitas dėl paskutinės jo bylos, dėl kurios teko gerokai paplušėti ir nusikamuoti.Jie buvo pasiruošę kelionei.Paskutinę naktį namuose, jie negalėjo atplėšti rankų vienas nuo kito.Karšti, aistringi bučiniai ir glamonės tiesiog kaitino Karoliną ir Džerį.Jiedu puikiai tiko vienas kitam tiek gyvenime, tiek lovoje.Jiedu tikėjo, kad juos suvedė ne koks atsitiktinumas,o pats likimas ir kad jų jau niekas nebeišskirs.Tačiau Džeris su Karolina nebuvo visiškai teisūs, mat likimas jiems numatė ne tik rožėmis klotą kelią, bet ir tikrus likimo išbandymus..
Lėktuvas, kuriuo jie turėjo skristi išvyko dešimtą valandą dienos.Džeris su Karolina į aerouostą atvyko devintą valandą.Džeriui, aerouosta buvo vieta, kur nėra pykčio, blogumų.Žmonės, kurie laukia savo draugų, giminaičių, tiesiog spinduliuodavo nekantrumu, o vos juos pamatę puldavo jiems į glėbį.Aerouostas buvo vieta, kurioje vyrauja šilti, malonūs jausmai.
Po valandos,jiedu įsėdo į lėktuvą ir laukė pakilimo.Džeris sėdėdamas kėdėje, šalia Karolinos paėmė jai už rankos.Ji pažiūrėjo į jį ir nuraminančiai nusišypsojo.Džeris baisiai nepasitikėjo lėktuvais.Net pats nežinojo, kodėl, bet sėdėdamas lėktuve turėjo blogą nuojautą.Šeip nelabai tikėjo, kad nutiks kažkas bloga, bet nuo to jam buvo ne ką geriau.Jiems besėdint pasigirdo piloto pranešimas, kad visi prisisegtų diržus, nes tuojaus kils.Tas pats pranešimas buvo pakartotas anglų , rusų ir vokiečių kalbomis.Džeris prisisegė diržą ir laukė pakilimo.Lėktuvo sėdynė pradejo nežymiai virpėti.Džeris pajuto, kaip jie lėtai, tačiau po truput vis greitėja ir jau ruošiasi pakilti.Pakilimo metu, Džeris suspaudė Karolinos ranką.Kai jo galvoje jau rimo mintis, kad kažkas blogai, blogai ir atsitiko.Staiga, lėktuvas visas susvyravo ore iš kairės į dešinę.Džeriui atrodė,kad tai nieko tokio, tačiau taip nebuvo.Pilotas, per magnetofoną pranešė, kad lėktuve atsirado techninių nesklandumų ir jie yra priversti leistis.Džeris su Karolina išsigando.Bet vienas kitą ramindami, kad čia nieko tokio, tik smulkmena, jie nenujautė ,kokia rimta yra situacija.Bėgantis iš lėktuvo kuras, buvo labai blogas ženklas.Pilotas, nori nenori buvo tiesiog priverstas leistis.Pranešęs dispečerinei apie nesklandumus jis leidosi.Lektuvui iki žemės likus porai metrų, bėgantis kuras staiga užsidegė nuo variklų skleidžiamos šilumos ir karščio..Nespėjus nė mirktelti kairysis lėktuvo sparnas jau buvo apimtas liepsnų.Keleiviai tai pamatę pradėjo panikuoti.Tačiau pabėgti ar ištrūkti iš lėktuvo buvo neįmanoma.Nutūpęs lėktuvas,jau degė atvira liepsna.Iš dispečerinės prie lėktuvo jau vyko per dešimt gaisrinių mašinų, pasiruošusių užgesinti ugnį.Paskui jas jau vyko medicinos pagalbos automobiliai.Tačiau nespėjus pagalbai nuvykti prie lėktuvo, jo kairysis variklis sprogo.Žmonės sėdėję kairėje lėktuvo pusėje buvo sužeisti.Džeris su KAROLINA sėdėjo dešinėje pusėje, todėl jiems nieko nenutiko.Tačiau jie buvo išsigandę.Labai išsigandę.Karolina prisiglaudė prie Džerio ir laikė jį stipriai suspaudus, kiek tik galėjo.Tą kartą,lėktuve, ji laikė jį paskutinį kartą.
Be įspėjimo ar kokio ženklo, variklio degalų skyrius užsidegė.Lėktuvas buvo ant sprogimo ribos.Lėktuvui stovint vietoje, gelbėtojai jau pradėjo evakuoti keleivius.Džeris, kuo skubiau prastūmė Karoliną į priekį, kad ji kuo greičiau atsidurtų lauke.Kai Karolina čiuožė milžinišku čiužiniu, skirtu grietai evakuoti lėktuvo keleivius, įvyko sprogimas.Lėktuvo galas sprogo,o nuolaužos pradėjo skrieti i visas puses.Karolinai, bečiuoženčiai žemyn, skeveldra pataikė į petį.Ji jau nebeprisimine, kaip nusileido tuo čiužiniu.Viskas ką ji prisiminė prieš prarasdama sąmonę, tai buvo Džeris.
Lėtai, pramerkdama akis, Karolina pamatė, kad guli ligoninės palatoje.Ji nelabai prisiminė kas nutiko, bet po truputį prisiminimai grįžo.Supratusi, kad Džeris gali būti žuvęs ji staigiai atsisėdo ant lovos ir ruošėsi eiti, bet įėjo seselė ir vėl ją paguldė.Karolina vis stengėsi paklausti apie Džerį Džeksoną, tačiau seselė nieko nežinojo apie jį.Karolina buvo priversta gulėti ligonine dar porą dienų ir ji vis tikėjo, kad Džeris tuojaus įeis į palatą.Tačiau, kai į palatą įžengė du vyrai.Karolina jau buvo beveik išlipusi iš lovos, nes pamanė, kad tai Džeris.Tačiau pamačiusi ,kad tai ne jis, ji vėl atsigulė.Vyrai, pasiteiravę ar ji pažinojo Džerį Džeksoną pateikė jai jo nuotraukas.Karolina patvirtino, kad asmuo esantis nuotraukose tikrai yra Džeris Džeksonas.Tada, jie nutilo ir liūdnu balsu pareiškė gailestį, dėl jo, nes įvykus sprogimui, Džeris žuvo.Jo kūną pervertą skeveldrų, rado pora metrų nuo lėktuvo.
Karolina, net pati to nejausdama apsiverkė.Jos ašaros bėgo nesustapdomai.Jos galvoje sukosi mintis , kad jos meilė, sielos draugas žuvo.Tas jausmas, tas milžiniškas liūdesys ir skausmas , kurį ji jautė buvo tiesiog nepakeliamas.Kiekvieną minutę, viskas, kas buvo aplink ją, jai priminė jį.Karoliną bandė raminti tėvai, artimieji, draugai.Tačiau niekas jai nebegalėjo padėti.Ji, išėjus iš ligoninės grįžo namo.Būdama namuose kuriuose ji, kartu su Džeriu šnekėdavosi, juokaudavo, kartu verkdavo ir mylėdavosi, Karolina tiesiog palūžo.Jos galvoje vis skambėdavo Džerio ištarti žodžiai,kuriuos jis pasakė jai, po jos atsikraustymo pas jį: „Dabar, kai esame drauge, nė mirtis mūsų neišskirs“.Jos galvoje šis pasakymas skambėjo nuolatos.Jos mintyse vyravo vien Džeris.Jo rudi, garbanoti plaukai, ryškūs antakiai, lūpos, sladžios kaip medus.Jo judesiai, šilti apkabinimai, pabučiavimai, romantiškos vakarienės, kuriomis jis ją lepino ne kartą.Jai vis buvo įdomu, kaip jis taip sugebėdavo ją taip nustebi ir pamaloninti.Niekas jos taip nemylėjo kaip jis, nieko ji taip nemylėjo kaip Džerio.Karolina nebeėjo į darbą.Jai jis neberūpėjo.Neberūpėjo niekas.
Kartą, namuose beklausydama dainos apie amžiną ir visagalę meilę, ji surado sprendimą.Jis buvo paprastas – atsuktos dujospadės jų meilei būti drauge net mirčiai pastojus kelią.Taip ji ir padarė.Po poros valandu, kai Karolina nukeliavo pas savo mylimąjį, pas ją į svečius atėjo Klaidas su Kevinu.Prie durų užuodę dujų kvapą, jie įsiveržė vidun ir kuo skubiau jas užsuko.Vėliau išnešė Karoliną iš namo ir iškvietė dujininkus.
Po poros dienų, prie Karolinos ir Džerio kapų susirinko apie dvidešimt žmonių.Visi buvo apsirengę juodai ir gedėjo draugų, artimųjų, kolegų - Džerio ir Karolinos.Vieni kitų net nepažinodami, jie visi buvo susiję.Džerio močiutė, nė karto nemačiusi Karolinos tėvų,tik girdėjusi apie juos, stovėjo prie jų ir verkė.Visi verkė, nes tie du žmonės, kurie gulėjo kape nebuvo verti mirti.Jie buvo verti to gyvenimo, kurį būtų susikūrę dviese.Aplink stovėję žmonės, po kurio laiko skirstėsi ir prie kapų liko tik daugybė gėlių.Klaidas, vienintelis pasilikęs pažiūrėjo į Džerio antkapį, ovėliau į Karolinos ir mintyse jiems ištarė : „Jei ko ir buvote verti , tai melės vienas kitam“.Persižegnojęs jis nuėjo.
Džerio ir Karolinos antkapius glostė švelnus pavasario vėjelis, aplinkui čiulbėjo paukščiai, o saulės spinduliai pasiekę antkapius tik kdar labiau paryškino žodžius ant dviejų įsimylėjelių kapų : „Net mirtis neišskirs