- Lėktuvai, lėktuvai! Bėk laukan, lėktuvai leidžiasi, dideli kaip niekad, bėk!
   Aš greitai šokau iš lovos, apsiaviau rausvas gėlėtas kojines, švelnias it žolė vasaros vakarą, saulei vis giliau neriant į juodų varnų pulką, ir nubėgau koridoriumi, kuris buvo siauras kaip tas sijonėlis, kurį mano mama saugo paslėpusi spintoje. Lauko durys, suklypusios ir nupilkusios nuo muselių lavonų, atgulusių ant kadais balto durelių dažo, ir tamsaus kaimyno palto, kuris net man atrodė baugus, buvo plačiai atlapotos, vėsūs vėjo pūstelėjimai bėgiojo palei numestus batukus. Stojaus ant slenksčio, kad geriau viską matyčiau, ir tikrai – kur tik bemesi žvilgsnį, viskas balta lyg saldžia grietinėle nutepta, o viršum to dangiško baltumo leidžiasi dar milijonai kitų lėktuvų, dydžio sulig mano kumštukais, ir sukasi sukasi... Brolis prisimerkęs žiūrėjo į putnius debesis, sukritusius vienas ant kito, tada iškėlė rankas į viršų ir į jo delnus pamažu leidos lėktuvėliai, jų tylūs motoriukai visai nurimdavo, tada ant brolio pirštų likdavo tik nedidelės ašaros, kurias jis nubraukė į mano naktinių marškinių, margintų nedideliais įvairiaspalviais taškeliais, rankovę. Aš žiūrėjau į išryškėjusias spalvas, bet brolis, pamatęs motinos piktą žvilgsnį iš už lango, įsitempė mane vidun į koridorių. Aš nudelbiau galvą ir sekiau jam iš paskos, mano nukarusios rankytės tabalavo į šalis tartum pagalėliai vyšniose varnėnams baidyt, o tamsus nakties šuoras vėlės į gelsvus plaukus. Motina pastūmėjo dubenėlį su balkšvu skystimu, įdavė šaukštą ir nusirišo mezginiuotą prijuostę. Jos sudiržusios rankos, gebančios ir malkas parnešt, kad krosnis neužgestų, ir kasas supint taip, kad neišsirištų, ir padaryt tą kruopų viralą, kuris, rodos, toks skystas, kad pro nematomus šaukšto tarpelius pradės lašėt atgal į dubenį, pasirėmė ant dulkinos palangės. Mačiau, kaip plėtėsi jos ramios akys, kaip blizgėjo ant lūpų atsiradęs nedidelis lašelis, kurį ji nusibraukė ištampyta tamsaus megztinio rankove, kaip kaltai jinai nusišypsojo, kai paklausiau, iš kur jis. Norėjau ją apsikabinti, bet susigėdau, kad mano rankos bus per trumpos ir nepajėgs apglėbti jos liemens. Todėl nuleidau veidą virš dubenio ir suspaudžiau tvirčiau rankoje milžinišką šaukštą.
   Pastebėjau, kaip jis nuleidžia vieną ranką žemyn, kita įsikabina į pašinuotą atbrailą ir šypsosi, kol aš stengiuosi įvilkt pagalvę į nedidelį užvalkalėlį. Kai pagaliau pavyksta, išsišiepiu labiau už jį ir išjungiu šviesą. Kai jau guliu lovoje ir bandau įžiūrėti virš manęs, ant jo lovos dugno, prilipdytas žvaigždes, brolis nuleidžia galvą iš viršaus, užstoja milžinišką skritulį danguje, skleidžiantį blausų niūrumą, kuris pripildo visas sielos raukšleles, ir paduoda mano meškutį. Aš susigėstu, nes savo mylimiausio žaislo nepasigedau, net nesusimąsčiau, kad niekam nelaikau už sulipusių gaurų. Taigi tik paėmiau meškį ir paguldžiau ant žemės šalia lovos. Brolis užsikapanojo aukštyn, pasitaisė pagalvę ir padėjo galvą. Sušnirpštė nosimi. Tada užsiklojo mamos numegztą vilnonį apklotą, kuris duria, kutena, graužia ir visaip kitaip stengiasi neleisti užmigti.
- Kodėl mama verkė?
   Jis neatsakė. Palaukiau minutę, kitą. Pasiverčiau ant šono, pasikasiau skruostą, nusižiovavau. Neatsakė.
- Kodėl lėktuvai dingo nusileidę ant delnų?
   Brolis subruzdėjo. Pro nedideles skylutes pagalvėje traukė plunksnas. Jam tai patiko.
- Lėktuvai tokie maži, kad paprasti žmonės į juos niekaip netilptų. Todėl žmonės jais ir neskraido. Juos tarp storų debesų išlaviruoja angelai, maži angelėliai. Kai pradeda leistis lėktuvai ir visi laukai tampa balti balti, vadinas, atėjo Kalėdos.
- Aš klausiau, kodėl dingo. Šitą man jau pasakojo mama.
   Brolis susimąstė. Išgirdau, kaip atsisėdo, kaip perbraukė savo plaukus, dabar tamsius it naktis aruode, tada giliai atsikvėpė.
- Angelai geri. Juk žinai, kad geri, žinai? Jie nesileistų žemėn, jei būtų blogi. O kai jie nutupia ant žmogaus rankų... arba plaukų, arba skruostų, arba... Kai jie nutupia ant žmogaus, jie taip verkia pamatę, kad žmogus tiek daug blogo padarė, jog pavirsta viena nedidele balele, visai nedidele, juk matei, - jis pasakojo įnirtingai, kuo toliau tuo dažniau žiovaudamas, o aš irgi jau sukausi į saldų miego paklotėlį, todėl po kelių minučių abu jau snaudėme.
   Kvepėjo blynais. Aš basomis stypčiojau ant šaltų grindų ir vis dirsčiojau pro langą.
- Negalima valgyt, mama dar negrįžo, - brolis medine mentele vartė auksinius skrituliukus keptuvėje. Protarpiais nuvalydavau langą, bet jis vėl ir vėl aprasodavo, todėl galiausiai lioviaus.
Mama tikriausiai išėjo pieno parduot. Šiandien antradienis, - rodžiau pirštu į kampą, kuriame kibirų vietoje liko tik murzini ratilai ant grindų. Dūmais apsinešusi siena blizgėjo, aš tvirčiau apsisupau didžiule vilnone skara, kurią anksčiau ant kaklo ryšėdavo močiutė. Brolis dirstelėjo į laikrodį, tada pro langą, mano jau šimtą kartų valytą.
- Pūga, - jis nusikabino nuo pakabo savo paltuką, tada man padavė manąjį. Užsagstė visas sagas, stipriai suveržė margą kaip pavasario pieva šaliką, apavė batus. Pats apsiruošė neįtikėtinai greitai.
Mama tikriausiai pas tetą Anelę liko, juk tokia pūga... Nueisim pasitikt, - jis suėmė mano rankutę, žvarbus vėjas gnaibė veidą, žandai įraudo, o mes klampojom vieškeliu per pusnis, palikdami brydę, kurią vėjas netrukus užkapstė. Jis ėjo pirmas, aš iš paskos pūškavau lyg garvežys, vis prašydama palaukti. Brolis judėjo gerokai greičiau už mane, daug ryžtingiau, bet aš nenorėjau nugriūti į kurį iš baltų kalnelių, todėl irgi stengiausi. Jis sustojo pačiame kalnelio viršuje, kur didžiausias vėjas ir aukščiausios pusnys, ir laukė manęs. Aš kebernojausi lėtai, vis žvelgdama į nuo laukų, kuriuose tankiai pritūpė lėktuvų, nesiskiriantį dangų. Brolis įsistebeilijo į nedidelį kauburėlį visai prie kelio. Aš, savo ruožtu, taip pat.
- Žiūrėk, neverkia angelėliai...