KŪJIS I

Šliaužia musė dulkėtu veidrodžiu.
Lieka plonyčiai vingiuoti siūlai.
Langų rėmuose sūpuojasi voratinkliai,
Juose vėjas šoka epileptinį baletą.
Musės sparnų styginio kvarteto dermėj
Trūksta aukšto balso virvė,
Jungusi dangų ir žemę.
Tolumoj stovi senas namas.
Po sienas, nudažytas gleivėmis
Kopinėja sėmeniniai plaukai,
Užkimšdami oro skylutes.
Deguonis mutuoja į ozoną.
Pro atviras duris bėga sapnas.

KŪJIS II

Nėščias Tantalas eina keliu,
Pažymėtu nukryžiuotom kaliausėm:
„Poluksas – dešimt šviesmečių į visatą“,
„Kastoras – užversk galvą ir pamatysi“.
Sudegę pušų smėlynai
Ir spoksantys šiaudiniai stogai.
Tarsi Patrimpas būtų nukritęs iš medžio.

KŪJIS III

Sidabriškai blizga rutulys,
Įsukamas virš galvos keturiais judesiais
Ir vėl padedamas ant žemės.
Baugu, kai žemę už virvės tampai,
Lyg liūtą už ūso.
Tik liūtas – Apokalipsė.
Kartu su Moze ėjau iš Tėbų
Ir geriau raudoną jūros vandenį,
Tikėdama, kad auksinis veršis
Tik kvailu stabu virsta.
Ir žymę ant kaktos dedu. Vėl.
Vėl brolžudžio sėbru tampu.
Ir aukoju žiedus kraujo deivei,
Tikėdama jos amžinu išganymu.
Kad užmigtų demonai,
Kurie sukūrė poeziją ir muziką.

KŪJIS IV

Ant galvos laurų vainikas.
Juokis, žmogau, kol
Nesijauti laimingas, nes gali tekti
Mirti nė karto nenusijuokus.
Be juoko raukšlių žanduose
Ir liksi gulėti lyg Leninas Kremliuje:
Geležiniu veidu ir padėrusiomis akimis.
Sedėsiu ant raudono soboro stogo
Ir bandysiu „Labas“ Dievui pasakyti.
Gal atsilieps Perkūnas, gal Alachas.
Kažin... Tik lėktuvų gausmas
Rožančiaus žodžių karoliukus atkartos
Gyvsidabrio lašeliams krintant
Ant mano pergamentinės odos.
Lunbrilo... Suokalbiškai mirktelsiu mėnuliui,
Gal sutiks kartu išgert
Tarkuotų aviečių kotų arbatos.

KŪJIS V

Paukščiai kasnakt alsuoja tyliau ar smagiau,
Žodžiu ir tyla, apkabinusia kaimus,
Dujokaukių oru, sopiro balsais.
Rytas velka už ragų įraudusią Eos,
Besispardančią lyg laukinis arklys.
Po pažastimi nešasi laikas seną knyga
Apie žmones su tobula klaida.
Pageltę puslapiai čeža lyg šąlantis sniegas,
Iškritęs pirmą žiemos dieną.
Nespalvotų fotografijų nuodėguliai
Sklando ore, įgaudami topolio pūkų pavidalą.
Apdengia pelenais rūmų griūvėsius.
Pompėja. Laiko sunaikinta vieta.
Pasilenkiu per kraštą ir sušunku.
Aidas sugrįžta skambėdamas
Surūdijusių šulinių kibirais.
Kojomis perbėga vilko kailio šiluma
Ir lieka dantų žymės ant kaklo.

KŪJIS VI

Sako, genijai, gimsta ir numiršta.
Jų darbai lieka anūkų vaikams,
Paprastas žmogus lieka
Ir eina seno likimo plentu,
Kol pamato kiškio spirų krūvelę.
Tada lieka tik keiktis,
Prisiminus visų šventųjų vardus,
Ir palinkėti sau gero kelio atgal.

KŪJIS VII

Lisabonos dangus mojuoja
Baltom skalbinių rankovėm.
Venecija dovanoja dar vieną kaukę
Šalia tikrojo „aš“ kostiumo.
Sakot, kad žemė – kiaušinis.
Ji - man plokščia kaip blynas.
Be miestų, tiltų ir fontanų.
Tik vienintelė rami brydė,
Kurioj savo pėdsakus palikę
Tūkstančiai Jonukų ir Grytučių.
Kraujas lyg vanduo skystėja
Ir virsta bespalviais garais.
Pro lengvą rožinį rūką

KŪJIS VIII

Matau pasaulį, lyg pro langą,
Nėščiam Tantalo pilve,
Prisidėjus prie akies bambagyslę
Aš keliauju.