Bepročio klyksmas atslenka iš tolo,
Vėl pajuntu, kaip dreba mano kojos.
Suraukęs antakius slepiuosi tamsoje,
Norėčiau skristi, bet, deja,
Išgelbsti sauė, dangumi atvykus.
Išgąsdintas tos apraiškos šviesios
Griebiuos šešėlio.
Sustoju
Ir atveriu akis į žydrą tolį.
Gandrai – lyg angelai – jie plevėsuoja,
Lyg rojaus paukščiai danguje
Jie moja man ranka iš tolo.
Apniukęs vėl dangus štai pasirodo,
Ir saulė leidžiasi toli už horizonto.
Miškai nutyla,
Laukuos atsiveria bedugnės gilios,
Iš nebūties ataidi klyksmas miręs,
Iš užmaršties pakyla vėl prisiminimas...