Tavo tirpstantys žodžiai nutolsta
Nuo manęs, nuo takų, nuo pilnatvės.
Už pabėgusio posūkio dūsta
Užpustyta širdis upės gatvėj.
Ir tarp sniego vaiskaus taip arti
Iki meilės – balkono nurimusio.
Kai išduoda pavasaris žiedą – tyli,
Lyg bijodamas šnekinti mirusį.
Vakare tiktai belsiuos į kryžių
Su eilinės dienos natiurmortu,
Kaip guru pasiskleidęs vartysiu
Mums likimo žymėtąsias kortas.
Visa tai – ko mums nieks nežadėjo
Nusinešime tyliai į tamsą.
Ir tarp žiedlapių sniego be vėjo
Aš girdžiu tavo mylimą balsą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Komentarų nėra...