Mergina Tamsiais Drabužiais žingsniavo šaligatviu. Sliūkino, jei bent kiek pasistengus taikliau išsireikšti...
Vilko koją už kojos. Ir niekaip negalėjo paliepti akims nors minutėlę aplink apsižvalgyti. Ne. Tos prakeiktos narkomanės taip ir liko šauniai apsiblaususios.
Kojos vis abejingai šliaužė, o akys leido pro šalį plaukti kam tik nori: raudonai šviesoforo šviesai, apetitu nesiskundžiantiems spuoguotų paauglių žvilgsniams ar vis labiau visiems įprastai įprastiems tokiems pat žvilgsniams-narkomanams kaip kad jos pačios.
- Stok, kekše ,- kartą pasigirdo už nugaros ,- Gal atsisuksi ir rūpestingai nučiulpsi? Ką? Žinok, niekad tokio skanaus neragavai!
Bet mergina neatsisuko. Skaniausi jai buvo braškiniai ledai.
Kojas kojeles skaudėjo. Naktimis lijo. O rytais kažkodėl vistiek dangun pakildavo saulė. Miesto gatves tinkamai užprogramuoti keliauninkės žingsniai matavo jau senokai. Bet iki užmiesčio tebebuvo toli...
- Suk snapą atgal ,- kažkas švelniausiai palietė petį ,- Aš ten jau buvau. Neverta.
Tačiau žingsniai nesiliovė plakti šaligatvio.
- Suk snapą atgal, sakau ,- pasipiktino balsas ,- Jis pernelyg geltonas.
Tik užmiestis kažkur priekyje lyg tarp kitko tyliai užniūniavo „la la la“... Ir švinu pakaustytos merginos kojos leidosi tolyn.
Brėško NAUJAS rytas. O gal labiau „kitas“ nei „naujas“, jei bent kiek pasistengus taikliau išsireikšti.
Kojos tebepriklausė jai. Akys taip pat buvo narkomanės. Tik vėjelis, keiksmažodžiais švilpdamas pro šalį, sykį sugalvojo prasitarti.
- Geriau tu, mergužėl, nebeik. Nebeik tu geriau ,- sukikeno jis.
- O kodėl? ,- po aibės dienų nelauktai savo balsą išgirdo keliauninkė.
- Tai kad tu eini čia. O Miestas auga ten ,- lengvai apsivijo aplink kaklą švelnusis vėjelis.
„Ir taip niekad to išsvajoto užmiesčio neprieisi. Nes Miesto žingsniai didesni už tavuosius“ ,- slidžiais šaligatviais nuaidėjo darnus vėjelio ir spuoguotų snukučių armijos juokas.