Šiandien pagalvojau apie Kristinutę. Šiaip, visai nereikšmingai. Būtų geras pavadinimas kokiam super ironiškam kūrinukui, gal miniatiūrai. Kris-ti-nu-tė. Škė-ma. Šiandien perskaičiau juokingą straipsnį apie kažkokią jauną aktorę Lietuvos teatro padangėj, Eleną, berods (Garšva mylėjo Eleną, arba aš vėl interpretuoju neteisingai. Vat ką reiškia nežinot, kas yra meilė, o ne vien fizinė trauka). Taigi, apie tą mergaitę. Ji, kaip ir Garšva, specialiai siekė kančios, sunkumų, išgyvenimų ir pan. Kvaila merga, pagalvojau, bet aš juk nuolat kartojau, kad be problemų gyvenimas nuobodus. „Dar nuobodesnis gyvenimas, kai problema tampa rutina“, sufleruoja man Mari Pari. Mari Pari gimė šią vasarą Trakuose, tiksliai nepamenu kelintą valandą, bet žinau, kad ryte, žiūrint į ežerą, klausantis gero džiazo, po gero vakaarėlio, po ypatingų išgyvenimų ir atsitokėjimų, kad pasakos visada baigiasi, bet ne visada laimingai. Nors galima sakyti, kad laimingai baigėsi. Man juk gerai, o ir Mari Pari atsirado. Išėjo (tiksliau išvažiavo savo mamos mašina) Tomas, bet tai kas, vis tiek viską atsimenu ir, kol nebus naujos mano meilės, tol aš prisiminsiu. Visus aš prisimenu. O Mari Pari nori linsmintis. Tai aišku, juk gimė ji tuo laiku, kai nuolat linksminausi, bandydama užsimiršti ir leisdama paskutines laisvės minutes (seilėjuosi ir sentimentalėju. Fui). Tai vat. Dabar, kai mergiotės prispaustos mokslų ir pasimatymus skiria ne kiekvienam ir tik kartą per mėnesį, kai turi laisvesnį penktadienį (turėkit omeny, kas norit susitikti, nes reikia užsirašyti į eilę raudonoje knygutėje), Mari Pari kliedi apie ateinančius, būsimus, laukiamus „parties“... Gerai jai, bet kai racionalioji mano pusė pagalvoja, kiek man padaryti dar reikia, net baisu. Visgi padėtį valdo Mari Pari. Toks laikas. Pavargau, silpnybės lenda į paviršių. Batai, kvepalai, sijonas, marškinukai – punktai įvykdyti ir ne. Dar bus laiko, laiko, kuriuo dabar mintu gyvendama be virtuvės. Ai. Svarbu lovą turėti. Kad ir ne dvigulę, jei reiks sutalpinsiu visus savuosius. Jei tik prašysis. Mano katė atėjusi ir žiūrėdama nekaltutėm, baisiai gražiom akim, sako „miau“. Mari Pari eina miegoti po vienos minutės. Labanakt, Mari Pari, susitiksim ryt. Septintą. Nepramiegok.