Vai, ką sapnuoji, mažas pumpurėli,
užmigęs vakaro delne?
Kokią niūniuoja tau naktis lopšinę
ir ką tau šnibžda žirginių šešėliai,
ir žemė ta, kurią vadinam gimtine,
paskendusi į tylą vakarinę?

Tu – mažas gležnas ant aukštų šakų –
miegok ramiai, miegok.
Dar nepabusk – pavasaris dar neaušta.
Aplinkui dar vaisku ir žiemiškai tyku.
Tau dar ne laikas. Dar sapnuok
balsus varnėnų, dangų aukštą aukštą.
Tau dar ne laikas. Kaupki palengva
savosios žemės išmintį ir jėgą,
kad su pirmaisiais saulės pranašais
suplaktų tau žalia širdis gyva,
įveikusi audras ir sniegą,
kad sumirgėtum vėjyje žaliais lašais.