Vėl prilijo, sušlapo gyvenimo manojo takas
Ir neliko rytojaus, rasa tik beveidė sužvilgo.
Blaškos vėjas tarp medžių ir šakos tarpusavy plakas,
Rodos, baigiasi viskas, o siela kažko pasiilgo.

Nėr žiemos, nėra dvasinės sielos ramybės,
Nors kažkas jos tiek daug vakar man palinkėjo.
Ir už lango neliko nei blizgesio, anei gyvybės,
Vien tik kelios eglišakės, laužomos šaltojo vėjo.

Kaip sušilt, kaip užpildyti tuščią kampelį,
Kurs širdy nuo vėjuotos dienos pasislėpęs?
Stumdo vėjas palikusį sausą, negyvą lapelį,
Ir taip drėgna širdy, lyg gyvenimas būtų priplėkęs.

Kiek dienų dar tokių, be vilties, be tikėjimo liko?
Kiek naktų be žvaigždžių, be mėnulio regėsiu?
Aš vis laukiu žiemos, laukiu sniego, kuris man patiko,
Gal sulauksiu vėliau, o kol kas čia viena paliūdėsiu.